Mėnesio archyvas: 2014 m. rugsėjo mėn.

Rumunijos šeima

Avantiūra 2014 10 dalis – Kelionė į Rumuniją ir Bukareštas

Taigi, paskutinę naktį Kišiniove praleidau ant apleisto viešbučio stogo, ryte atsikėliau, kai kylančios saulės spinduliai pradėjo spiginti į mano veidą. Susipakavęs daiktus viešuoju transportu patraukiau link užmiesčio ir pradedėjau savo kelionę link Rumunijos, kurioje praleisiu kelias dienas. Atsistoju ant kelio, ištiesiu ranką su iškeltu nykščiu ir pakankamai greitai sustoja pirmas automobilis, kuris paveža daugiau nei 40 kilometrų.

Pakeitęs kelis automobilius, porą kartų pasakęs, kad už kelionę autostopu nemokėsiu nelegaliems taksi pasiekiu Rumunijos pasienį ir vos išleistas iš automobilio šalia sienos susistabdau kitą, kuris nuveža mane visai netoli Bukarešto. Greitai išmokstu frazę „fara bani“, kuri reiškia, jog neturiu pinigų ir nesu pasiruošęs mokėti už pavežimus susitranzuotiems automobiliams. Pradėjus temti supratau, jog Bukarešto tą dieną nepasieksiu, bet eidamas ir dairydamasis vietos, kur galėčiau pasistatyti palapinę vis iškeliu nykštį pravažiuojantiems automobiliams. Greitai sustoja pikapas, vairuojamas vyro, kuris visiškai nešneka angliškai, tačiau paskambina dukrai, kuri mums padeda vertėjaudama, galiausiai važiuoju pas juos į namus, ten esu sočiai pamaitinamas, filmuojamas, fotografuojamas, iš manęs yra juokiamasi, kai papasakoju kaip keliauju, kur buvau ir kokie tolimesni planai. Kaip supratau, buvau vienas iš labai labai retų svečių užsieniečių pas juos kaime.

Ryte esu prikeliamas, kai vyras mane paėmęs nuo kelio, fermos savininkas pradeda į mano kambarį vesti savo darbuotojus ir mane rodo kaip kokį eksponatą – „Žiūrėkit, čia lietuvis, užsienietis“. Vyro žmona pakviečia kaimynes, kurios bando su manimi šnekėti rusiškai, pakviečia pas save pavalgyti sriubos, virtos ant laužo, paragauti jų pačių virtos naminės. Sriubos įpila pilną dubenėlį ir siūlo dar, naminės pilną puodelį, o pasakius, kad jo tikrai negersiu šiek tiek nuliūsta.

Skaitykite toliau