Temos Archyvai: Avantiūra 2014

Makedonija

Avantiūra 2014 15 dalis – Makedonija ir sostinė Skopjė

Palikti Albaniją ir Cleone buvo gana liūdna, tačiau laukė tolimesni nuotykiai – Makedonija ir likusios Balkanų valstybės. Susikroviau daiktus ir ankstų rytą išėjau ant kelio, kuris dar miesto teritorijoje, tačiau vieta sustoti – puiki. Šiek tiek palaukus sustojo tarpmiestinis mikroautobusas, turėjęs laisvą vietą ir nepaėme pinigų už vežimą. Neilgai truko, kol pasiekiau Struga miestelį esantį Ohrid ežero pakrantėje, ten suradęs parduotuvėlę užkandau ir patraukiau toliau į kelią, dienos tikslas – pasiekti Skopjė, kuriame susitiksiu su Miloshu, susipažinsiu su miestu ir keliausime kartu per Makedoniją. Tranzuojant pavyko sutikti girtą vyrą, kurį paėmęs vairuotojas paėmė ir mane, išklausyti jo dainuojamų įvairių angliškų dainų, o galiausiai, kai vairuotojas paleido susipykti ir paaiškinti, jog nenoriu, kad jis tranzuotų su manimi.

Vėlų vakarą pasiekiau Skopjė, dideliame prekybos centre picerijoje paprašius slaptažodžio iš pradžių gavau neigiamą atsakymą, tačiau savininkas susidomėjo manimi, pradėjo klausinėti ką čia veikiu, iš kur esu ir išgirdęs mano istoriją atlėgo ir davė prisijungimo slaptažodį, tad naudojausi internetu ir laukiau kol Miloshas atvyks į Skopjė. Po kelių valandų su juo susitikau autobusų stotyje ir patraukėm link jo draugo Deniso namų, pas kurį apsistosime 2 naktims.

Skaitykite toliau

Albanija

Avantiūra 2014 14 dalis – Albanija ir jos sostinė Tirana

Prieš išvykstant į kelionę didžiausia baimė ir nežinomybė buvo dėl Albanijos. Albanija atrodė toks pamirštas Dievo kampelis, kuriame keliautojas tikrai nesijaus saugus. Atrodė, jog toks pats kiekis albanų įvykdomų vagysčių internete lauks ir šalyje. Vykstant iš Salonikų į Albaniją tikėjausi pasiekti Tiraną ir apsistoti pas Cleone tą pačią dieną, tačiau svajonės lieka svajonėmis.

Tranzuodamas pasirinkau kaip visada sudėtingiausią kelią to nenorėdamas (beveik kaip visoje kelionėje…). Iš Salonikų pasiekiau Florina miestelį be didelių problemų, buvau apklaustas vairuotojo ar turiu pasą, ar nesu nelegalas, nes veždamas tokį jis užsitrauks sau didelių bėdų. Tas ruožas, per kurį nusprendžiau kirsti sieną į Albaniją yra populiarus tarp nelegalų norinčių pakliūti į Graikiją, nes turi daugybę miškų, kalnų. Tranzuodamas prie restorano esu pakalbinamas vietinio žmogaus, jis bando mane atkalbėti, jog nevykčiau į Albaniją, tačiau nesėkmingai. Prasidėjus lietui tenka slėptis po restorano stogeliu. Stovint iškėlus nykštį išraiškingai sustoja niekuo neišsiskiriantis automobilis, prieš mano akis policininko pažymėjimas ir 3 vyrai apsirengę civiliais paprašo mano dokumento, pasiteirauja kodėl aš čia stoviu, kur keliauju ir kitų policininkams būdingų klausimų. Išsiaiškinę, kad nesu nelegalas albanas vyrai patraukė savo keliais.

Skaitykite toliau

Graikija

Avantiūra 2014 13 dalis – Graikija, naktis ant kalno ir Salonikai

Palieku Tolgos namus, esu aprūpintas daug maisto, kuris yra skirtas kelionei ir traukiu link greitkelio, kuris veda į Graikiją. Tikslas – už dviejų-trijų dienų pasiekti Salonikus, kur buvusios klasiokės sesės draugės draugė priims nakvynei ( :)))) ).

Greitkeliu paėjus porą kilometrų randu patogią vietą tranzavimui, neužilgo sustoja automobilis, kuris paveža kelias dešimtis kilometrų man reikiama kryptimi. Pakeitęs kelis automobilius pasiekiu Turkijos-Graikijos sieną, ją bandau kirsti pėsčiomis, o perėjęs sieną išsiaiškinu, kad patekau į karinę zoną, kurioje pėsčiomis vaikščiot negalima, esu pastatomas šalia pasieniečio, reguliuojančio eismą ir tik toje vietoje galiu tranzuoti. Tuo metu pasijaučiau beviltiškai, nes atrodė, jog niekas neims tranzuotojo, stovinčio prie pasieniečio, kuris reguliuoja kada automobiliai gali važiuoti, o kada ne. Tačiau su antra banga važiuojantis pirmasis automobilis sutiko mane paimti kartu.

Skaitykite toliau

Kelionė į Turkiją

Avantiūra 2014 12 dalis – Turkija. Vieną dieną Europoje, kitą – Azijoje

Pasiekus Turkiją mane pasitiko pasienietis, kuris angliškai nemokėjo nė žodžio ir visą laiką pirštu rodė į mano sandalus, o man vis bandant išsiaiškinti kas jam nepatiko mano vasarinėje avalynėje nusprendė, kad esu beviltiškas ir tiesiog pasukiojęs galvą leido eiti. Turbūt neturistinėje Turkijoje nepriimtina vaikščioti su šortukais ir sandalais. Pasienyje taip pat sutikau lietuvių porą, kurie motociklu iš Antalijos keliauja atgal į Lietuvą. Jie įkalbinėjo, jog laikyčiausi teises motociklui ir kad kitais metais keliaučiau su motociklu, sakė seks mano tinklaraštį. Jeigu skaitote, tai linkėjimai!

Vos perėjęs pasienį atsidūriau visiškoje tuštumoje, aplinkui nedideli kalneliai, automobilių nėra, todėl pirmo per sieną važiuojančio automobilio vairuotojui pasienietis parodė pirštu į mane ir turbūt paprašė paimti, jeigu važiuoja į tą pusę kur man reikia. Taigi, sėdžiu automobilyje ir važiuoju gilyn į Turkiją, labai retai prasilenkiame su kitu automobiliu. Esu paleidžiamas artimiausiame miestelyje ir tęsiu savo kelionę tolyn link Stambulo, įsėdu į dar vieną automobilį ir esu paleidžiamas šalia įsukimo į autostradą, jau temsta. Pravažiavus 3 automobiliams vienas sustoja ir įjungęs atbulinę pavarą privažiuoja prie manęs, taip susipažinome su Hussainu, vyru, kuris išgelbėjo mane nuo nakvynės laukuose ir nuvežė iki Stambulo.

Skaitykite toliau

Juodoji jūra

Avantiūra 2014 11 dalis – Bulgarija ir kelias link Turkijos

Po ilgo laiko tarpo, kai tinklaraštis neturėjo įrašų – prisiverčiu aprašyti dar vieną šalį, kurioje praleidau kelias dienas avantiūros 2014 kelionės metu. Šis įrašas – pirmasis, kuris rašytas jau nebe kelionės metu, o grįžus namo.

Susitranzuoti automobilį iš Bukarešto užmiesčio nebuvo viena iš lengvųjų užduočių. Man stovint ant kelio sustojo keli automobiliai, tačiau, kai vairuotojams pasakydavau frazę – „Fara bani“ jie pasukiodavo galvą į šonus ir nuvažiuodavo. Pastovėjus kelias valandas sustojo vaikinukas, kuris važiavo į Rumunijos pasienio miestelį – Giurgiu, nedvejodamas sėdau į automobilį, linksmai pašnekėjus kelionė neprailgo ir aš jau stoviu šalia degalinės, link Bulgarijos pasienio miesto – Ruse.

Ruse mieste mane nusprendė priimti Alexandrina su šeima. Jie, dėka couchsurfing projekto yra priėmę daugybę užsieniečių – tranzuotojų, keliautojų su dviračiais ar automobiliu, todėl tikrai nėra Couchsurfingo naujokai. Šeimyna – super draugiška, linksma ir visokia kitokia. Tuo pačiu metu, kai priėmė mano paskutinės minutės prašymą, jie buvo priėmę ir 2 prancūzes merginas, kurios 2 savaites autostopu tyrinėjo Bulgariją. Skaitykite toliau

Rumunijos šeima

Avantiūra 2014 10 dalis – Kelionė į Rumuniją ir Bukareštas

Taigi, paskutinę naktį Kišiniove praleidau ant apleisto viešbučio stogo, ryte atsikėliau, kai kylančios saulės spinduliai pradėjo spiginti į mano veidą. Susipakavęs daiktus viešuoju transportu patraukiau link užmiesčio ir pradedėjau savo kelionę link Rumunijos, kurioje praleisiu kelias dienas. Atsistoju ant kelio, ištiesiu ranką su iškeltu nykščiu ir pakankamai greitai sustoja pirmas automobilis, kuris paveža daugiau nei 40 kilometrų.

Pakeitęs kelis automobilius, porą kartų pasakęs, kad už kelionę autostopu nemokėsiu nelegaliems taksi pasiekiu Rumunijos pasienį ir vos išleistas iš automobilio šalia sienos susistabdau kitą, kuris nuveža mane visai netoli Bukarešto. Greitai išmokstu frazę „fara bani“, kuri reiškia, jog neturiu pinigų ir nesu pasiruošęs mokėti už pavežimus susitranzuotiems automobiliams. Pradėjus temti supratau, jog Bukarešto tą dieną nepasieksiu, bet eidamas ir dairydamasis vietos, kur galėčiau pasistatyti palapinę vis iškeliu nykštį pravažiuojantiems automobiliams. Greitai sustoja pikapas, vairuojamas vyro, kuris visiškai nešneka angliškai, tačiau paskambina dukrai, kuri mums padeda vertėjaudama, galiausiai važiuoju pas juos į namus, ten esu sočiai pamaitinamas, filmuojamas, fotografuojamas, iš manęs yra juokiamasi, kai papasakoju kaip keliauju, kur buvau ir kokie tolimesni planai. Kaip supratau, buvau vienas iš labai labai retų svečių užsieniečių pas juos kaime.

Ryte esu prikeliamas, kai vyras mane paėmęs nuo kelio, fermos savininkas pradeda į mano kambarį vesti savo darbuotojus ir mane rodo kaip kokį eksponatą – „Žiūrėkit, čia lietuvis, užsienietis“. Vyro žmona pakviečia kaimynes, kurios bando su manimi šnekėti rusiškai, pakviečia pas save pavalgyti sriubos, virtos ant laužo, paragauti jų pačių virtos naminės. Sriubos įpila pilną dubenėlį ir siūlo dar, naminės pilną puodelį, o pasakius, kad jo tikrai negersiu šiek tiek nuliūsta.

Skaitykite toliau

Avantiūra 2014 9 dalis – Moldova, Kišiniovas

Šioje Avantiūros 2014 palyginus su kitomis dalimis nuotraukų bus nedaug, šiek tiek daugiau teksto. Taigi, pagaliau atėjo metas palikti Ukrainą, šalį kurioje praleidau daugiau nei 40 dienų. Su Nastia sėdame į tą pačią „maršrutką“, kuri važiuoja link jos darbo ir kelio į Moldovą. Pasiekus stotelę, kurioje man reikia išlipti pamatau nemažai policijos pareigūnų, todėl žingsniuoju toliau nuo jų, nes žmonės tikrai nestos, kai aplinkui stovi policija ir gali prisikabinti prie jų. Paskaičius internete apie keliavimą į Moldovą visur rekomenduojama nevažiuoti pro Prednestrovję, kuri pasiskelbus sąlyginai nepriklausoma ir įvažiavus į Moldovą pro ją negauni štampo į pasą, todėl gali kilti problemų, kai norėsi išvykti iš šalies. Taigi, paklausau tiek draugų, tiek šeimos, tiek interneto ir darau šiokį tokį lanką, kad aplenkti Pridnestrovję.

Pirmo automobilio reikėjo laukti pakankamai ilgai, vis pakeičiant tranzavimo vietą. Tačiau pagaliau sustoja vaikinas – smulkus verslininkas, kuris perka žuvį didesniais kiekiais ir ją išvežioja po mažesnius Ukrainos miestelius su savo sunkvežimiu-šaldytuvu. Jis mane nuveža iki Ukrainos-Moldovos sienos, kurią galima pereiti pėsčiomis, bandant tą daryti pasieniečiams kyla įtarimų, kodėl aš į Ukrainą įvažiavau birželio 26 dieną per Lenkijos-Ukrainos sienos punktą, o išvažiuoju rugpjūčio 6 per Ukrainos-Moldovos sienos punktą. Taigi esu pakalbinamas trijų pasieniečių, paviršutiniškai patikrinama mano kuprinę, o vienas pasienietis palinki jau nebesibastyti ir važiuoti pas tėvus namo. Taigi, su tokiais nuotykiais palieku į Ukrainą ir laukia kelių kilometrų atkarpa, kurios žemė priklauso vienai valstybei, o keliai – kitai. Šią atkarpą nusprendžiau įveikti pėsčiomis, todėl žingsniuoju porą valandų. Šalia Moldovos sienos patikros punkto išleidžiu dalį likusių grivnų, nusiperku šalto vandens, kuris labai atgaivina ir bandau patekti į Moldovą.

Skaitykite toliau

Požemiuose

Avantiūra 2014 8 Dalis – Odesa ir Didžiausios Pasaulyje Katakombos

Odesa – Ukrainos miestas esantis pietuose, šalia Juodosios jūros, miestų tyrinėtojų dažniausiai įvardijama kaip didžiulė požemių karalystė, kurioje susijungia tiek natūralios, tiek žmonių sukurtos struktūros. Paklausinėjęs Kijevo „explorerių“ gaunu Makso iš Odesos kontaktus, kuris padeda susisiekti su Nastia, kuri suorganizuoja nakvynę. Tačiau iš karto perspėja, jog negerčiau daug degtinės ir nesivesčiau kekšių, nes tas butas yra jų draugo, kuris šiuo metu keliauja Kaukaze. Taip pat pamini, jog yra viena didelė problema – dvi katės, kurias reiks pamaitinti ryte ir vakare. Skamba kaip tobula vieta – mažas butas centre.

Kelionė iš Kijevo į Odesą prasideda kaip visada – sėdi į viešąjį transportą (šiuo atveju metro) ir važiuoji iki paskutinės stotelės, tada žingsniuoji keliu iki sau tinkamos vietos. Šį kartą tai buvo policijos patikros punktas, o už jo sustojimo vieta automobiliams. Iškėlus nykštį ir šypsantis automobilis, važiuojantis į man reikiamą pusę sustojo maždaug per pusvalandį ir važiavo tiesiai į Odesą. Nors iš pradžių vairuotojas kažką neaiškiai murmėjo apie mažesnius miestelius, kurie yra pakeliui į Odesą, tačiau, kai pradėjom kalbėtis apie kelionę, politiką ir ekonomiką jis vis nesustodavo prie minėtų miestelių, o nuvežė tiesiai iki Odesos, pervežė už vadinamo kareivių „blokposto“, nes prie jo mane išleisti būtų nesaugu, kadangi jiems kiltų daug klausimų ką aš ten veikiu ir apsisukęs patraukė savo keliu.

Skaitykite toliau

Titlas Kijeve

Avantiūra 2014 7 dalis – Kaip Lipom į Moskovskyi Tiltą

Aplankius Janukovyčiaus vilą, palaipiojus gyvenamųjų namų stogais, apžiūrėjus Maidaną ir pabendravus su vietiniais Kijeve laukė tikras iššūkis – 119 metrų aukščio Moskovskyi tiltas. Šis tiltas pastatytas 1976 metais, o jo konstrukcija unikali, nes ant tilto stovi 119 metrų aukščio stulpas, į kurį susijungia didžiulės metalinės vijos. Apie lipimą ant šio tilto galvojau jau kelis metus, vos pamatęs filmuką youtube svetainėje užsimaniau ten pabūvoti. Taigi, svajonei atėjo metas išsipildyti.

Susitinkame su Stanislavu, važiuojame metro ir laukiame jo merginos, ji nori su juo atsisveikinti ir palinkėti sėkmės, sulaukiame troleibuso ir važiuojame link savo tikslo – Maskvos tilto. Pasiekę tiltą laukiame kitų vaikinų ir stebime per tiltą patruliuojančius policijos pareigūnus, kurių elgesys nieko gero nežada…

Sulaukiame kolegų ir kelias valandas praleidę ant tilto nusprendžiame, kad geriau nerizikuoti ir grįžti paryčiais. Taigi, su „maršrutka“ visi draugiškai važiuojame Į parduotuvę, nusiperkame koldūnų ir kitų skanumynų, o po to judame pas Stanislavo merginą ir ten pavakarojame iki 2 valandos. Nusprendžiame, jog gera idėja būtų bent kelias valandas snūstelti, taigi, vienas kitam palinkime labos nakties ir snaudžiame iki 4 ryto. Atsikėlę greitai susipakuojame ir greitu žingsniu judame link tilto, kurį pasiekiame maždaug 5 ryto, o įsižiūrėję į viršų pamatome ten kelis judančius siluetus, nusprendžiame, jog viskas saugu ir greitu žingsniu pradedame lipimą.

Skaitykite toliau

Kijevo stogai

Avantiūra 2014 6 dalis – Maidanas, Janukovyčiaus vila ir Stogai

Kijeve pernai metais buvau du kartus, šis milijoninis miestas mane sužavėjo savo didybe ir galimybėmis. Kijeve yra visko, ko gali trokšti miesto tyrinėtojo širdis – aukštų stogų, gilių požemių, bunkerių, apleistų pastatų, kranų, žodžiu, VISKO.

Taigi, į Kijevą nusprendžiau vykti dėl kelių priežasčių – turėjau kur gyventi, turėjau pažįstamų, kurie galėjo aprodyti neįprastas miesto vietas ir norėjau pažiūrėti kaip pasikeitė miestas po Maidano įvykių.

Pirmas dalykas, kurį nuveikiau Kijeve – aplankiau Maidano aikštę, kuri, anot vietinių dabar yra kitokia, joje gyvena benamiai žmonės, kurie linkę veltis į konfliktus. Tikrieji kovotojai grįžo į namus, o aikštėje, gyventi palapinėse liko žmonės, atvykę iš kitų miestų, benamiai. Draugas Stanislavas papasakojo istoriją, kai jų kolega lipo ant stogo esančio šalią aikštės ir maidaniečiai jį pamatę palaukė kol jis nusileis ir pradėjo mušti, o jam pasakius, jog jis dalyvavo maidano įvykiuose, palaiko juos – smūgiai tik stiprėjo.

Skaitykite toliau