Dėl neramumų Ukrainoje pigių skrydžių bendrovei Wizzair teko atšaukti skrydžius Vilnius-Kijevas. Buvo gaila ir liūdna, tad kai šių metų vasarą išvydau pranešimą spaudai, jog grįžta pigūs skrydžiai iš Lietuvos į Ukrainą labai apsidžiaugiau ir iš karto nusipirkau 2 keliones. Skrydis Vilnius-Kijevas-Vilnius, kurį pirkau birželio pabaigoje kainavo vos 20 eurų. Nuo to laiko su nekantrumu laukiau kelionės ir savo ketvirtojo apsilankymo Ukrainoje.

O laikas prabėgo greitai ir jau susitinkame su kelionės draugu Aliumi Vilniaus oro uoste. Iki kelionės buvome suplanavę tik tiek, jog turėsime nusipirkę naktinio traukinio bilietus Kijevas-Odesa ir ten kelias naktis apsistosime pas Aliaus giminaičius. Tolimesnė kelionė eiga klojosi pati. Vos atskridus į Kijevą prasidėjo linksmybės – prie oro uosto laukiantys taksistai kainas iki autobusų stoties pradėjo siūlyti „sluoksniais” – prie pat oro uosto durų kainuoja 250 grivnų, šiek tiek tolėliau – 150, o išėjus iš oro uosto teritorijos kaina krenta iki 100 grivnų. Tačiau mes savo tikslą žinome puikiai ir taksistų gąsdinimai, jog autobusai nevažiuoja mūsų neveikia – einame į autobusų stotelę, kur šiek tiek palaukus atvažiuoja maršrutinis autobusas kainuojantis 3 grivnas.

Toliau mūsų laukė pirma naktis traukinyje, teko nuliūsti, kai sužinojome, jog vagono-restorano šiame traukinyje nebus… Mūsų kupė draugai – vyresnio amžiaus pora, kurioje vyras buvo itin žingeidus ir norėjo su mumis pabendrauti, sužinoti kokia kalba kalbame (iš pradžių išgirdome spėjimą, jog mes iš Turkijos), o moteris – labai pavargusi, vis vyrą raminanti ir aiškinanti jam, jog ji pavargus ir nori miegoti. Tad šiek tiek pabendravus ir atsigėrus arbatos iš stiklinių įstatytų į metalinius laikiklius – „stakanų”, kupė draugai nusprendžia eiti miegoti, o mums nieko kito nelieka – pasiklojame nedideles lovytes ir einame miegoti.

Atsikėlus ryte suprantame, jog mes jau beveik 500 kilometrų nutolę nuo Kijevo, šalia Juodosios jūros, Ukrainos vasaros vakarėlių sostinėje – Odesoje. Pavalgius pusryčius mūsų kaimynas paskubomis paaiškina, jog jis žurnalistas ir iš mūsų nori paimti interviu apie tai ką mes veikiame Ukrainoje, kodėl čia keliaujame ir kokios sąlygos gyventi Lietuvoje ir Europos Sąjungoje. Tada ir supratome, kodėl vyras poroje buvo daug labiau susidomėjęs mumis, nei moteris. Atsakome į jo užduotus klausimus, nusifotografuojame meniškai fotografijai, kurią vėliau jam nusiųsime elektroniniu paštu. Susidėję daiktus atsisveikiname su kupė draugais ir patraukiame į rudeninę Odesą.

Vos išlipus iš traukinio mus pasitinka minia taksistų siūlančių nuvežti kur tik panorėsime ir moteriškių siūlančių išsinuomoti patį geriausią butą Odesoje. Einant toliau taksistų nemažėja ir praeinant pro praktiškai kiekvieną stovintį vyrą išgirsti duslų balsą sakantį „taksi”. Savo tikslą ir vėl žinome – judame link autobusų stotelės ir jau neužilgo pasiekiame „slabotką” – Odesos rajoną, kuriame gyvensime kelias artimiausias dienas. Vos atvykus mus pasitinka ukrainietiškas vaišingumas ir pilnas stalas maisto. Neužilgo man parašo Lukas, kuris tą dieną irgi atvyko į Odesą kartu su Kristina, nusprendžiame susitikti ir pažintį su Odesa tęsti kartu.

Surandame geocaching lobį esantį šalia Odesos įžymybės – Potiomkino laiptų ir patraukiame link jūros, kurioje nusprendėme išsimaudyti esant 18 laipsnių temperatūrai. Maudytis jūroje nusprendžiau kiek neįprastai – apsirengęs Borato maudymosi kostiumu. Šis kostiumas patraukė aplinkinių žvilgsnius ir kamerų objektyvus. Nepasakyčiau, kad vanduo, kuriame teko maudytis buvo pats šilčiausias, bet ir ne pats šalčiausias… Kaip vėliau paaiškėjo šis akibrokštas patraukė Ukrainos naujienų portalo Vgorode.ua dėmesį ir visai neužilgo ten išvydome nuotraukas iš socialinio tinklo „Instagram” ir tekstą apie mus. Tą dieną mūsų dar laukė ukrainietiški koldūnai ir hostelio paieškos mūsų naujiems kelionės draugams Lukui ir Kristinai.

Taip prabėgo pirmoji diena Odesoje, o kitą dieną nusprendėme praleisti intelektualiai ir per visą dieną išbandėme 3 pabėgimo kambarius. Pirmasis – klaustrofobija, o kambario tematika – pionierių stovykla. Prieš įeinant į kambarį išgirstame legendą – sovietmečiu, iš pionierių stovyklos dingdavo vaikai, kaip vėliau paaiškėjo juos pagrobdavo maniakas, o mūsų tikslas – jį surasti, išlaisvinti vaikus ir pabėgti patiems. Kambaryje laukė daug interaktyvių užduočių, kurios reikalavo tiek komandinio darbo, tiek rusų kalbos supratimo. Kadangi kartu ėjome tik į pirmąjį kambarį trūko susistygavimo ir komandos supratimo, tad iš kambario išėjome likus paskutinėms sekundėms. Išbėgome iš klaustrofobijos ir bėgte lėkėme į kitoje gatvės pusėje esantį mišelovka pabėgimo kambarį, ten nusprendėme save išbandyti amerikiečio detektyvo nužudymo mįslės narpliojime. Šį kartą sekėsi daug geriau, pabėgome šiek tiek grečiau nei per 37 minutes iš mums duotų 60. O aktyvios dienos pabaigoje mūsų laukė dar vienas pabėgimo kambarys – Pripetė. Šiame kambaryje sekėsi sunkiausiai, nes reikėjo specifinių rusų kalbos žinių, kai kurių užduočių be pagalbų nesisekė išspręsti ir iš kambario išėjome likus vos vienai minutei.

Didelį įspūdį paliko Odesos pabėgimo kambarių kokybė, ypač, kai už šią atrakciją tenka sumokėti vos 12-15 eurų už komandą (palyginimui, Lietuvoje pabėgimo kambariai kainuoja 30-50 eurų už komandą). Po pabėgimo kambarių maratono susitikome su Nastia – odesiete, kurią pažįstu nuo pernai metų vasaros. Pavalgėme picerijoje ir iki vėlaus vakaro šnekėjome apie linksmus nutikimus ir apie tai kas pasikeitė nuo mano praeito apsilankymo Odesoje. Nastia už poros dienų turėjo išskristi į Paryžių, kuriame ką tik buvo įvykę sprogimai.

Kitą dieną praleidome šlifuodami Odesos gatves ir tęsdami pažintį su miestu. O vakare užsukome į šiek tiek tolėliau nuo miesto esantį karaoke barą. Ten ir prasidėjo linksmybės, iki šiol nieko panašaus nėra tekę matyti. Ryškios spalvos (įvairių atspalvių raudonos, rausvos, žalios spalvos), karaoke vedėja, kuri susirenka pinigus iš norinčių dainuoti prieš visus baro lankytojus, šiek tiek įkaušę, išeiginius treningus užsidėję baro lankytojai. Šiek tiek pasiklausę dainuojančios vietinės auditorijos kartu su Luku nusprendėme, jog ir mums reikia pasitikrinti savo dainavimo sugebėjimus. Paprašėme dainų sąrašo, kuriame angliškos dainos sudaro vos ~5-10% visų dainų ir išsirinkome romantišką ir ramią „Last Christmas”, kurios autorius George Michael. Susimokame maždaug 80 euro centų ir laukiame kol ateis 5 mūsų šlovės minutės. Pradėjus dainuoti sulaukėme nemažo palaikymo iš baro lankytojų, kurie turbūt pirmą kartą išgirdo dainuojamą anglišką dainą, tačiau mūsų dainos melodijos ir žodžių žinojimas pasibaigdavo ties priedainio pabaiga. Bandydamas gelbėti situaciją ir sujudinti publiką Lukas įterpdavo „Davaice rebiata” frazę tarp pamestų žodžių, o karaoke vedėja pamačius, jog mums sekasi ne itin gerai pati pradėjo dainuoti kartu su mumis. Pasibaigus dainai sulaukėme ovacijų iš Aliaus ir Kristinos bei kitų baro lankytojų.

Po tokių linksmybių ir grįžimo namo 3 nakties laukė ne pats lengviausias rytas, o mūsų su Aliumi laukė susitikimas su vietiniais – Maksu, Andrėjumi ir Anna ir ekskursija po katakombas. Vakare Maksas parašė, jog nepamirštume puodelių, nes katakombose gersime arbatą. Šį darbą atsakingai padarėme ir puodelius su savimi pasiėmeme. Susitinkame mūsų rajone ir sėdame į maršrutinį autobusą, kuris šį kartą kainuoja dvigubai brangiau nei įprastai ir važiuojame iki Nerubaiskos. Nerubais’ke – miestelis, esanti vos vos už Odesos miesto ribų, jame galima rasti katakombų muziejų ir milžinišką apleistų katakombų tinklą, praeiname muzieju ir patraukiame retai vaikštomu takeliu. Mūsų ukrainiečiai draugai apsirengia tyrinėjimui skirtus kombinezonus, kad neišsipurvintų kasdieninių drabužių. Mes žinoma kombinezonų neturime ir į katakombas lendame su tais drabužiais, su kuriais keliausime likusias dienas.

Įeiname į visišką tamsą, tačiau kiekvienas turime po vieną ar net kelis prožektorius, tad apsišviečiame kelią ir painiais katakombų labirintais judame link pirmosios bazės. Vedami Andrėjaus bazę pasiekiame pakankamai greitai ir prisėdę pradedame virtis vandenį bei gamintis arbatą. Arbata verdama naudojantis dujų balionu, siena, atsuktuvu ir dubeniu. Paklausite kuo visi šie daiktai susiję? Atsakysiu – į sieną įsmeigiamas atsuktuvas, ant atsuktuvo pakabinamas dubuo o po dubeniu pastatomas dujų balionas. Štai ir puiki viryklėlė tinkanti katakomboms! Atsigėrę karštos arbatos nereikalingus daiktus paliekame bazėje ir tęsiame tyrinėjimą toliau. Nerekomenduojama katakombose klaidžioti vienam, be gido, tad mūsų draugai, kurie buvo katakombų tyrinėtojai buvo itin naudingi, nes katakombų tinklą jie pažįsta kaip savo 5 pirštus. Beje, Odesoje kartą per metus vyksta katakombų tyrinėjimo varžybos, kurių metu reikia susiorientuoti po žeme, sudaryti tam tikro ploto žemėlapius, pasigaminti prožektorių iš duodamų detalių ir atlikti daugybę kitų užduočių! Kelias valandas paklaidžiojome po katakombas, užsispaudę nosis pasikeikėme ten, kur vietiniai gyventojai yra prasimušę kanalizacijos skyles į katakombas, pasiklausėme istorijų ir padiskutavome su vietiniais draugais apie Odesą, Lietuvą ir Rusiją ir visai nepastebėjome kaip greitai prabėgo laikas. Greitu žingsniu grįžome iki bazės, susirinkome daiktus ir patraukėme link išėjimo. Laikas po žeme bėga nejučiomis ir jau už poros valandų mūsų laukia naktinis traukinys į Charkovą.

Atsisveikiname su draugais, atsidėkojame už šaunią ekskursiją po katakombas ir grįžtame namo, pavalgome sočią vakarienę, įsidedame jau pagamintus sumuštinius ir laukiame iškviesto taksi. Atvažiuoja niekuo neišsiskiriantis automobilis, o atsisėdus ir pradėjus kalbėtis paaiškėja, kad į traukinių stotį mus veža ukrainietis kardiochirurgas, kuris per mėnesį uždirba vos 50 eurų ir prisidurti bando vežiodamas žmones taksi. Taksistas džiaugsmingai paklausė ar Alius turi facebook’ą, o išgirdęs teigiamą atsakymą džiaugsmingai pasiprašė į draugus, tik labai prašė, jog neužblokuotų jo, nes jam patinka užsieniečiai. Taip pat draugiškasis taksistas papasakojo, jog jam jau teko pagyventi ir pasidarbuoti Prancūzijoje, Vokietijoje ir savo ateities Ukrainoje jisai nemato. Taksistas atvežęs į stotį mums palinki sėkmės kelionėje, o mūsų 10 grivnų „arbatos” kategoriškai atsisako.

Stotyje susitinkame su Luku ir Kristina ir įsikuriame savo naujuosiuose namuose – keturvietėje kupė. Pasidaliname kas kur miegos, pasiklojame lovas ir traukiniui pajudėjus paprašome vagono prižiūrėtojos, jog užrakintų mūsų kupė duris. Visų veidai nušvito, kuomet sužinojome, jog šiame traukinyje yra vagonas restoranas! Pasiėmę kortas ir pinigų per važiuojančio traukinio vagonus po truputį brovėmės link išsvajotojo vagono-restorano. O ten mūsų laukė itin jauki atmosfera – plastikinės gėlės, ryškiai žydros spalvos užuolaidėlės ir kokia 30 laipsnių temperatūra, kurią skleidžia karšti radiatoriai. Rūkymas vagone kainuoja ~1.2 euro, tačiau kaimynas sėdintis šalia gretimo staliuko mirktelėjęs padavėjai gauna teisę rūkyti nemokamai. Vagone-restorane susirinkusi savotiškai įdomi auditorija – šalia sėdi 2 vyrai, kurie pasistatę degtinės butelį ir 2 stiklines pomidorų sulčių šnekasi apie gyvenimą, viename vagono gale – vaikinas su mergina romantiškai pietaujantys prie staliuko su plastikinėmis gėlėmis, kitame – mieganti padavėja, viduryje – kitos 2 padavėjos sėdinčios prie stalo su 2 klientais ir geriančios butelį stipraus alkoholinio gėrimo. Sukurti tinkamai atmosferai pradėjome žaisti kortomis. Gaila, tačiau vagonas-restoranas dirba tik iki 11 valandos vakaro, tad šiam laikui atėjus paliekame karštą buveinę ir traukiame atgal į savo kupė.

Išsimiegojome šiltame vagone ir net nepastebėjome kaip išaušo rytas ir mes nutolome nuo Odesos daugiau kaip 700 kilometrų. Išlipus iš vagono mūsų nepasitiko tokia taksistų ir žmonių siūlančių butus minia kaip Odesoje, tad ramiai patraukėme link išėjimo į antrąjį pagal dydį Ukrainos miestą – Charkovą. Šalia traukinių stoties vaikščiojantis vyras pasikabinęs ant kaklo lentelę su užrašu – Luhansk, žinoma, reikėjo jį užkalbinti. Paaiškėjo, kad vairuotojai žmones į Luhanską veža per Rusijos teritoriją, nes patekti per šiuo metu konfliktinę zoną būtų per daug sudėtingą. Trumpai įsižiebus viltis patekti į Luhanską ką tik užgęso.

Charkove turėjome praleisti 2 dienas ir vieną naktį, išsirinkome pigiausią hostelį ir gavę visą kambarį mums keturiems nusprendėme šiek tiek susipažinti su šiuo Ukrainos miestu. Charkovas – miestas šiaurės-rytų Ukrainoje, turintis 1.4 milijono gyventojų, metro. Šis miestas yra vienas iš sovietiškiausių Ukrainos miestų, jame galima rasti daugybę sovietinio palikimo – gamyklų, įstaigų, skulptūrų, paminklų. Tačiau miesto centre buvęs Lenino paminklas per neramumus buvo nuverstas ir šiuo metu ten stovi tik Lenino batai, o pats postamentas aptvertas pastoliais. Kharkove nusprendėme išbandyti dar vieną pabėgimo kambarį – šį kartą mūsų dėmesį patraukė filmo „Pjūklas” tematikos kambarys. Kambarį įrengė Rusijoje gyvenusi pora, tačiau supratę, jog rusų politika ne jiems jie persikėlė į Ukrainą ir čia atidarė pabėgimo kambarį.

Išsimiegoję ir praleidę dieną Charkove sėdome į dar vieną naktinį traukinį, šį kartą – į Kijevą, iš kurio mūsų laukė skrydis atgal į Vilnių. Kijeve aplankėme paskutinįjį pabėgimo kambarį – šį kartą mums teko apiplėšti banką ir pavogti kiek galima daugiau aukso. Kijeve aplankėme Maidaną, kuris po paskutiniojo apsilankymo yra labai pasikeitęs – nebeliko barikadų, apdegusių pastatų, išardytų šaligatvių, palapinių, kuriose gyvena žmonės. Tačiau vietose, kuriose žuvo kovotojai vis dar galima rasti pastatytas nuotraukas, savadarbius paminklėlius iš plytų, statybinių šalmų, dujokaukių ir kitų daiktų naudotų per neramumus.

Paskutinis kelionės punktas – vienos valandos skrydis iš Kijevo į Vilnių ir mes jau Lietuvoje. Tokia buvo mūsų savaitės kelionė Ukrainoje, per kurią turbūt išleidome mažiau pinigų, nei būtume išleidę būdami Lietuvoje.

Nuotraukų autorius – Alius Koroliovas.

Patiko įrašas? Pasidalinkite su draugais! Turite klausimų ar pasiūlymų? Komentuokite!

Komentarai