Aplankius Janukovyčiaus vilą, palaipiojus gyvenamųjų namų stogais, apžiūrėjus Maidaną ir pabendravus su vietiniais Kijeve laukė tikras iššūkis – 119 metrų aukščio Moskovskyi tiltas. Šis tiltas pastatytas 1976 metais, o jo konstrukcija unikali, nes ant tilto stovi 119 metrų aukščio stulpas, į kurį susijungia didžiulės metalinės vijos. Apie lipimą ant šio tilto galvojau jau kelis metus, vos pamatęs filmuką youtube svetainėje užsimaniau ten pabūvoti. Taigi, svajonei atėjo metas išsipildyti.
Susitinkame su Stanislavu, važiuojame metro ir laukiame jo merginos, ji nori su juo atsisveikinti ir palinkėti sėkmės, sulaukiame troleibuso ir važiuojame link savo tikslo – Maskvos tilto. Pasiekę tiltą laukiame kitų vaikinų ir stebime per tiltą patruliuojančius policijos pareigūnus, kurių elgesys nieko gero nežada…
Sulaukiame kolegų ir kelias valandas praleidę ant tilto nusprendžiame, kad geriau nerizikuoti ir grįžti paryčiais. Taigi, su „maršrutka” visi draugiškai važiuojame Į parduotuvę, nusiperkame koldūnų ir kitų skanumynų, o po to judame pas Stanislavo merginą ir ten pavakarojame iki 2 valandos. Nusprendžiame, jog gera idėja būtų bent kelias valandas snūstelti, taigi, vienas kitam palinkime labos nakties ir snaudžiame iki 4 ryto. Atsikėlę greitai susipakuojame ir greitu žingsniu judame link tilto, kurį pasiekiame maždaug 5 ryto, o įsižiūrėję į viršų pamatome ten kelis judančius siluetus, nusprendžiame, jog viskas saugu ir greitu žingsniu pradedame lipimą.
Tiltas iš toli.
Apie lipimą daug nepasakosiu, nes viską pamatyti galite trumpame, 6 minučių filmuke. Paminėsiu tik tai, jog galvojau bus žymiai baisiau, tačiau kai pradedi lipti ir priekyje matai kitus žmones lipančius nesinori sustoti. Gan baisu buvo, kai pakilus ~10-15 metrų iš kuprinės iškrito energetinio gėrimo buteliukas ir išsitaškė ant kelio, tuo metu susimąsčiau, o jeigu aš taip krisčiau? Lipimo filmuką galite pažiūrėti čia:
Tilto konstrukcijos.
Kamera, stebinti neaišku ką.
Vaizdas į Dneprą.
Kojos konstrukcijų fone.
Saulėtekis.
Asmenuke ant pačios tilto viršūnės.
Vaizdas į upę.
Konstrukcijos, kuriomis lipome.
Visa laipiotojų kompaniją.
Mūsų pakabinta Ukrainos vėliava.
Pozuoju prie pakabintos vėliavos.
Papozuoju prieš leidžiantis.
Leidimasis žemyn.
Kai nusprendėme lipti žemyn – pamatėme policininkus ateinančius link mūsų, tačiau jie mūsų nematė, todėl stengėmės išlaukti tinkamiausio momento, kai jie bus nutolę didžiausią atstumą nuo mūsų ir greitu tempu nusileidome kita kelio puse. Viskas baigėsi gerai, policininkai mūsų nepamatė ir greitu žingsniu nusileidome pailsėti prie upės.
Taigi, sena svajonė pagaliau įgyvendinta, ant tilto užlipta… Tikiuos dar kažkada sugrįšiu ten ir užlipsiu dar kartą.
Kijeve taip pat aplankėme kelis puikiai išsilaikiusius bunkerius, užlipome į milžinišką kraną. Detaliau nemanau, kad verta aprašinėti šias istorijas, o nuotraukos ir smulkūs aprašymai prie jų pasakys viską ką reikia. 🙂
Apleistame pastate.
Palikta technika.
Skambutis draugui.
Didžiuliai įrenginiai grūdams sandėliuoti.
Painiais rūsių labirintais atrandame slėptuvę.
Maketas.
Kitas bunkeris.
Kartu su draugais – Leninu, Petrovu ir Aleksandru.
Bunkeryje veikia elektra ir kai kurie įrengimai.
Paliktos didžiulės medikamentų atsargos.
Po kojomis – tinklelis…
Vaizdas nuo krano.
Didžiuliai dangoraižiai – kaip lego kaladėlės…
Nuostabus vaizdas žemyn
Nuostabi panorama.
Krano strėlė.
Leidžiasi saulė ir kyla tamsa.
Kartu su kolegomis.
Pačiame krano viršuje.
Užkandžiaujame.
Paskutinė nuotrauka Kijeve.
Taigi, nuotykiai Kijeve baigėsi ir kitą dieną pradedu kelionė link Odesos, kurioje visai kitos struktūros – milžiniški požemiai, didžiausios pasaulio katakombos ir nauji žmonės mano kelionėje. Apie tai – kitoje #avantiura2014 dalyje.
Už nuotraukas dėkoju Zapal Zalazov.
Patiko įrašas? Pasidalinkite su draugais! Turite klausimų ar pasiūlymų? Komentuokite!