Odesa – Ukrainos miestas esantis pietuose, šalia Juodosios jūros, miestų tyrinėtojų dažniausiai įvardijama kaip didžiulė požemių karalystė, kurioje susijungia tiek natūralios, tiek žmonių sukurtos struktūros. Paklausinėjęs Kijevo „explorerių” gaunu Makso iš Odesos kontaktus, kuris padeda susisiekti su Nastia, kuri suorganizuoja nakvynę. Tačiau iš karto perspėja, jog negerčiau daug degtinės ir nesivesčiau kekšių, nes tas butas yra jų draugo, kuris šiuo metu keliauja Kaukaze. Taip pat pamini, jog yra viena didelė problema – dvi katės, kurias reiks pamaitinti ryte ir vakare. Skamba kaip tobula vieta – mažas butas centre.
Kelionė iš Kijevo į Odesą prasideda kaip visada – sėdi į viešąjį transportą (šiuo atveju metro) ir važiuoji iki paskutinės stotelės, tada žingsniuoji keliu iki sau tinkamos vietos. Šį kartą tai buvo policijos patikros punktas, o už jo sustojimo vieta automobiliams. Iškėlus nykštį ir šypsantis automobilis, važiuojantis į man reikiamą pusę sustojo maždaug per pusvalandį ir važiavo tiesiai į Odesą. Nors iš pradžių vairuotojas kažką neaiškiai murmėjo apie mažesnius miestelius, kurie yra pakeliui į Odesą, tačiau, kai pradėjom kalbėtis apie kelionę, politiką ir ekonomiką jis vis nesustodavo prie minėtų miestelių, o nuvežė tiesiai iki Odesos, pervežė už vadinamo kareivių „blokposto”, nes prie jo mane išleisti būtų nesaugu, kadangi jiems kiltų daug klausimų ką aš ten veikiu ir apsisukęs patraukė savo keliu.
Žingsniuoju iki jūros, išsimaudau ir einu susitikti su naujais žmonėmis, kurie taps mano draugai artimiausias ~10 dienų ir juos prisiminsiu tikrai ilgą laiką. Palydi iki buto, kuriame įsikuriu ir prasideda įspūdingos dienos ir naktys Odesoje. Beveik kiekvieną dieną būdavo kažkas naujo – katakombos Odesoje, katakombos kaimeliuose šalia Odesos, drenažo sistemos, apleistas, sudegęs pastatas pačiame miesto centre ir jo stogas, šašlykų kepimas šalia garažo ir jų valgymas katakombose, paprasto turisto vaikščiojimai Odesos įžymiomis ir nelabai vietomis.
Visko nuosekliai nepasakosiu, nes manau skaityti kaip, ką ir kur valgiau ir veikiau nebus įdomu, tačiau aprašysiu labiausiai atmintyje įstrigusias istorijas ir pasakojimus, kartu su nuotraukomis.
Pravėrus paslaptingas duris gatvėje patenki į mini Italiją.
Laiptai vedantys į kitą kiemą.
Vartai, pro kuriuos patenki į kitą kiemą.
Viena iš Odesos architektūrinių įžymybių.
Iki namų tik 1189 kilometrai.
Miesto centre esanti Odesos katedra.
Centrinėje aikštejė pagyvenę vyrai žaidžia stalo žaidimus.
Odesos pasažas šiek tiek primena Milaną.
Odesoje gausu senų pastatų su daug smulkių detalių…
… ir naujų pastatų su tom pačiom mažom detalėm.
Viena iš bažnyčių Odesoje.
Gatvėse gausu tiuninguotų senų, rusiškų automobilių.
Katės, kurios buvo mano „butiokės”.
Atskiros istorijos verti mano naujieji draugai – Aleksandras (Saša) ir Anastasija (Nastia), pakankamai jauni, tačiau jau susituokę, savo vestuves kelias dienas šventę Kholodnaya balka katakombose su nemažai draugų. Kartu su jais buvo ir vietinio laikraščio fotografai, kurie susidomėję fotografavo nuotaką su vestuvine suknele giliai giliai po žeme. Šie žmonės man padėjo pažinti Odesos požeminį pasaulį ir pajausti Odesos „explorerių” gyvenimą pačiam. Išgirdau daugybę įdomių istorijų iš Odesos gyvenimo. Viena iš jų apie 2012 metų sausį, tose pačiose, Kholodnaya Balka katakombose dingusį vaikiną, kurio ieškojo150 žmonių (su jais kartu buvo ir Saša su Nastia). Dirbdami pamainomis šie žmonės jo ieškojo 11 parų. Tačiau 750 kilometrų ilgio labirintuose dingusio žmogaus nesugebėjo rasti, rado tik jo miegmaišį ir šiek tiek maisto, tačiau ne kūną. Bet sklando kalbos, kad visa ši situacija galėjo būti pastatytas spektaklis, nes dingęs vaikinas turėjo problemų su motina, bandydavo juodosios magijos triukus ir žmonės spėlioja, jog jis galbūt tiesiog išvažiavo gyventi kitur.
Aeleksandras ir Anastasija kepant šašlykus.
Šalia įėjimo į slaptą katakombų sektorių, kurį žino tik nedaugelis žmonių.
Drenažo sistemos tuneliuose.
Šiuolaikiniai piešiniai katakombose.
Kartu su Maksu ir Nastia.
Visai netoli išėjimo stovi butelis, skirtas panaudotiems elementams ir lankytojų knyga.
Įėjimas į 750 kilometrų ilgio požeminę tunelių sistemą.
Kai kada katakombų lubos pakankamai aukštos.
Seni užrašai ant sienų.
Nastia, šalia savo portreto, kuris buvo nupieštas jos vestuvių proga.
Miniatiūrinis muziejus visai netoli vienos iš poilsio stotelių.
Ši vieta vadinama televizoriumi.
Kartais, norint praeiti – tenka palenkti galvą.
Katakombose galima rasti ir šulinių, kuriuos vietiniai naudoja vandeniui pasemti.
Asmenukė su požemių pabaisomis.
Paminklas neaišku kam.
Katakombose, kurios yra po miesto centru gausu šiuolaikinių gatvės artistų piešinių, jos labiau nuniokotos, kai kurios – apsemtos vandeniu, tačiau galima atrasti ir natūralių urvų, kurie susijungia su kitu katakombų sektoriumi. Viename iš tokių urvų prisiminiau, jog ankštos vietos man kelia daugiau baimės, nei aukštos.
Kai pilvas liečia žemę, o nugara – lubas.
Užpilti požemiai, kuriuose guminių batų neužtenka, reikalinga „chimza”.
Įėjimas į vienus požemius reikalauja kelis metrus šliaužti/ropoti per šiukšlių, stiklų krūvas.
Neaiškios kilmės stalaktitai.
Šviesa tunelio gale…
Iš katakombų į bunkerį, kurio įėjimas užmūrytas vedantys milžiniški, itin aukšti spiraliniai laiptai.
Katakombose galima rasti ir itin gražių arkų…
Dyzelio sandėliavimo patalpose – milžiniški renginiai, kurių metalo vagys nepajėgė išnešti.
Vienas skaitytojas parekomendavo aplankyti per neramumus gegužę apdegusį profsąjungų rūmų pastatą, kuriame žuvo kelios dešimtys (o galbūt net ir šimtai, nes tikrų duomenų niekas nežino..). Šalia šio pastato, kaip ir Maidane, Kijeve tvyro visiška tyla, žmonės meldžiasi, policininkai saugo pastatą.
Sudegęs ir nuniokotas pastatas.
Gėlės ir žvakutės ugnies aukoms.
Taip pat su Maksu ir jo draugu Niku aplankėme apleistą, nuo ugnies nukentėjusį pastatą pačiame miesto centre. Pastato viduje gausu įvairių papuošimų, o ant stogo stovi senos skulptūros, kurios bet kurio metu gali nukristi nuo stogo ant šaligatvio. Nuotraukų iš pastato vidaus deja neturiu, nes go pro kameros kokybė naktį nieko gero nežada, bet štai vaizdas nuo stogo:
Vaizdas nuo stogo.
Paskutinį vakarą Saša pabuvo mano asmeniniu kirpėju, taigi prieš miegą gerai pasijuokėme ir aš vėl atrodau panašus į žmogų:
Bandoma atrasti labiausiai tinkanti šukuosena.
Odesoje gyvenau vaikino, kurio pravardė – Studentas, jis tuo metu, kartu su savo žmona buvo išvykęs į Kaukazą neribotam laikui, nes jis turi aukštesnį laipsnį Ukrainos kariuomenėje ir šiuo sudėtingu laikotarpiu nenorėjo būti pašauktas į armiją, todėl išvyko. O nuolatinis vietinių gąsdinimas, kad gatvėje stabdomi autobusai ir jauni vyrai išvedami į kitą autobusą ir vežami registruoti į armiją padėjo sugalvoti istoriją, kuri būtų kiek neįprasta. Jeigu norėdami paimti į armiją Studentą jo bute rastų mane ir nekreipdami dėmesio į mano laužytą kalbą išvežtų į Donbaso regioną, tai būtų buvus šiek tiek baisoka ir keista įvykių seka, tačiau, to nebuvo.
Taigi, laikas Odesoje buvo superinis, galbūt šiek tiek per ilgai, tačiau nieko gyvenime nebūna atsitiktinai, jeigu būčiau buvęs trumpiau – nebūčiau sutikęs įdomių žmonių, kuriuos sutikau išvykęs iš Odesos… Žiauriai džiaugiuosi susipažinęs su tokiais žmonėmis kaip Nastia, Saša, Maksas, Nikas, Anna ir kitais, kurie mano laiką Odesoje padarė įsimintinu. Kitoje dalyje skaitykite apie tranzavimą į Moldovą ir įspūdžius iš jos sostinės – Kišiniovo.
Patiko įrašas? Pasidalinkite su draugais! Turite klausimų ar pasiūlymų? Komentuokite!