Šioje Avantiūros 2014 palyginus su kitomis dalimis nuotraukų bus nedaug, šiek tiek daugiau teksto. Taigi, pagaliau atėjo metas palikti Ukrainą, šalį kurioje praleidau daugiau nei 40 dienų. Su Nastia sėdame į tą pačią „maršrutką”, kuri važiuoja link jos darbo ir kelio į Moldovą. Pasiekus stotelę, kurioje man reikia išlipti pamatau nemažai policijos pareigūnų, todėl žingsniuoju toliau nuo jų, nes žmonės tikrai nestos, kai aplinkui stovi policija ir gali prisikabinti prie jų. Paskaičius internete apie keliavimą į Moldovą visur rekomenduojama nevažiuoti pro Prednestrovję, kuri pasiskelbus sąlyginai nepriklausoma ir įvažiavus į Moldovą pro ją negauni štampo į pasą, todėl gali kilti problemų, kai norėsi išvykti iš šalies. Taigi, paklausau tiek draugų, tiek šeimos, tiek interneto ir darau šiokį tokį lanką, kad aplenkti Pridnestrovję.

Pirmo automobilio reikėjo laukti pakankamai ilgai, vis pakeičiant tranzavimo vietą. Tačiau pagaliau sustoja vaikinas – smulkus verslininkas, kuris perka žuvį didesniais kiekiais ir ją išvežioja po mažesnius Ukrainos miestelius su savo sunkvežimiu-šaldytuvu. Jis mane nuveža iki Ukrainos-Moldovos sienos, kurią galima pereiti pėsčiomis, bandant tą daryti pasieniečiams kyla įtarimų, kodėl aš į Ukrainą įvažiavau birželio 26 dieną per Lenkijos-Ukrainos sienos punktą, o išvažiuoju rugpjūčio 6 per Ukrainos-Moldovos sienos punktą. Taigi esu pakalbinamas trijų pasieniečių, paviršutiniškai patikrinama mano kuprinę, o vienas pasienietis palinki jau nebesibastyti ir važiuoti pas tėvus namo. Taigi, su tokiais nuotykiais palieku į Ukrainą ir laukia kelių kilometrų atkarpa, kurios žemė priklauso vienai valstybei, o keliai – kitai. Šią atkarpą nusprendžiau įveikti pėsčiomis, todėl žingsniuoju porą valandų. Šalia Moldovos sienos patikros punkto išleidžiu dalį likusių grivnų, nusiperku šalto vandens, kuris labai atgaivina ir bandau patekti į Moldovą.

Moldovos pasienietės pasitinka su šypsena, atsakau tuo pačiu ir bandau kreiptis anglų kalba, mano nuostabai – man atsako švaria, tvarkinga anglų kalba. Šiek tiek nustembu, nes Ukrainoje nebūčiau to įsivaizdavęs. Esu paklausiamas kur keliauju, kur gyvensiu, kiek laiko būsiu ir panašaus pobūdžio klausimų, į visus juos atsakau su šypsena, o moteris paėmusi mano pasą patikrai liepia atsisėsti ant suoliuko, šalia kurio guli benamiai šunys. Greitai ji grįžta su mano pasu ir palinki geros kelionės.

Vos įžengus į Moldovą mane pasitiko kitas pasaulis. Automobilių keliuose nėra, pravažiuoja vos vienas per ~5-10 minučių. Taigi, apima šioks toks liūdesys, jog galbūt ir nepasieksiu Kišiniovo tą dieną, kurią planavau, bet eidamas keliu vis iškeliu nykštį pravažiuojantiems automobiliams. Po kiek laiko pravažiavęs šimtą metrų sustoja automobilis, kurį vairuoja moteris, visą kelią kalbamės apie politiką, ekonomiką ir Moldovos istoriją. Esu paleidžiamas autobusų stotyje ir bandomas įtikinėti, kad važiuočiau autobusu, o ne autostopu, tačiau atsilaikau įtikinėjimams ir patraukiu link kelio, vedančio į Kišiniovą.

Mano nuostabai, iki vietos, kurioje planavau stabdyti automobilius likus 500 metrų už manęs važiuojantis automobilis „papypsina” ir tvarkingame lexus automobilyje sėdintis vyras paklausia kur keliauju? Atsakius, jog į Kišiniovą pasiūlo sėstis, pasiteiravus ar nemokamai ir išgirdus teigiamą atsakymą jau sėdžiu automobilyje, kuris veža į man reikiamą miestą. Vos įsėdus automobilyje pasitinka ant veidrodėlio pakabinta Gregorijaus juostelė, o ant lango priklijuota Rusijos vėliavėlė. Vairuotojas pasiteirauja ar Lietuvoje visi nemėgsta Rusijos politikos, papasakoja, kad jis nekenčia Amerikos politikos ir išreiškia savo nuomonę apie Donbaso karą, jog viską ten sukėlė Amerika. Tačiau nekreipiant dėmesio į politiką vairuotojas labai malonus žmogus, pasiūlo nuvykti papietauti su jo šeima, supažindina su savo sūnumi ir žmona. Šis vyras – verslininkas, dirbantis šeimos versle moldoviško vyno srityje. Taigi, nenuostabu, jog prie maisto pasiūlo ir moldoviško vyno stiklinę.

Papietavus vyras pasiūlo mane nuvežti iki centro, kur susitinku su Anne, savanore iš Vokietijos, kuri sutinka mane priimti porai naktų couchsurfingo dėka. Anne pasiūlo aplankyti Art Labyrinth – menininkų/hipių įstaigą, kurioje žmonės leidžia dienas, generuoja idėjas, organizuoja įvairius festivalius, filmų vakarus ir kitaip įdomiai ir naudingai leidžia laisvalaikį. Apsilankau ten ir susipažįstu su daugybe nerealių žmonių, kurie pasiūlo man kelias naktis praleisti pas juos, tą ir padariau. Kelias dienas naudojausi tik šaltu dušu ir gyvenau su šiek tiek mažiau patogumų nei įprastame bute.

Su žmonėmis iš meno labirinto sudalyvavau jų rengiamame ugnies šou, kuriame kiekvienas turėjo savo rolę – kas grojo būgnais, kas kitais instrumentais, kas šoko, o kas tiesiog palaikė. Buvo labai smagu prisidėti prie šios šaunios kompanijos, o pasirodymui pasibaigus žaisti frisbį didžiuliame Kišiniovo parke. Po pasirodymo viena mergina į ranką įspaudė lapuką, ant kurio buvo užrašytas jos numeris. Kartu su ja apsilankėme ant apleisto viešbučio stogo, visai šalia centro ir kartu leidome mano likusias dienas Kišiove.

Taigi, apsilankymas Kišiniove buvo smagus, kupinas įspūdžių ir prisiminimų. Sutikau daugybę malonių ir draugiškų žmonių, tačiau paskutinį vakarą šiek tiek nuliūdino vienas vaikinas, kuris gan piktai išreiškė savo nuomonę apie mano apsistojimą. Nors kiti sakė „nekreipk dėmesio, jis visada piktas”, tačiau susipakavau daiktus ir naktį praleidau ant apleisto viešbučio stogo, o ryte atsikėliau nuo kylančios saulės spindulių ir susipakavęs daiktus pradėjau kelionę link Rumunijos, Bukarešto. Tačiau apie tai jau kitoje avantiūros dalyje.

Patiko įrašas? Pasidalinkite su draugais! Turite klausimų ar pasiūlymų? Komentuokite!

Komentarai