Palieku Tolgos namus, esu aprūpintas daug maisto, kuris yra skirtas kelionei ir traukiu link greitkelio, kuris veda į Graikiją. Tikslas – už dviejų-trijų dienų pasiekti Salonikus, kur buvusios klasiokės sesės draugės draugė priims nakvynei ( :)))) ).
Greitkeliu paėjus porą kilometrų randu patogią vietą tranzavimui, neužilgo sustoja automobilis, kuris paveža kelias dešimtis kilometrų man reikiama kryptimi. Pakeitęs kelis automobilius pasiekiu Turkijos-Graikijos sieną, ją bandau kirsti pėsčiomis, o perėjęs sieną išsiaiškinu, kad patekau į karinę zoną, kurioje pėsčiomis vaikščiot negalima, esu pastatomas šalia pasieniečio, reguliuojančio eismą ir tik toje vietoje galiu tranzuoti. Tuo metu pasijaučiau beviltiškai, nes atrodė, jog niekas neims tranzuotojo, stovinčio prie pasieniečio, kuris reguliuoja kada automobiliai gali važiuoti, o kada ne. Tačiau su antra banga važiuojantis pirmasis automobilis sutiko mane paimti kartu.
Važiuojant išsiaiškinu, kad vyras užsiima savo verslu – gamina įvairius siuvenyrus, magnetus, pastoviai kursuoja Turkija-Graikija ir atvirkščiai, jis yra turkas, o jo žmona graikė. Kartu su šeima naujasis draugas gyvena Graikijoje. Belaukiant įleidimo į Graikiją išsiaiškinu, jog jis veža kažkokių „akmenukų pavyzdžių” daugiau negu galima, turėtų mokėti importo mokestį, bet bandys prasivežti nemokėjęs, o labiausiai jį jaudino ar aš nevežu narkotikų ir ar galėsiu išlipti iš automobilio su savo kuprinę, kai pasieniečiai tikrins pasus. Šalia Graikijos sienos pradėjo kauptis automobilių spūstys, beveik visi žmonės buvo nekantrūs ir pasieniečių darbą paspartinti bandė garsiniais signalais.
Galiausiai pervažiuojame sieną ir esu nuvežamas iki pirmo didesnio miesto Alexandroupoli, iš kurio keltai plukdo į Samothrace salą, į kurią vasarą keliasi vietiniai ir turistai, norėdami atitrūkti nuo miestų gyvenimo, nuogi maudosi kriokliuose, rūko žolę ir daro kitus hipiškus dalykus. Vakare sėdėdamas prie jūros sutikau dvi vokietes, kurios kaip tik grįžo iš tos salos, jos atrodė sužavėtos ir jų įspūdžiai iš buvimo saloje liejosi per kraštus. Deja, bet laikas mane spaudė, laukė dar daug šalių priešakyje, tad susilaikiau ir neplaukiau pažiūrėti kas yra toje mistiškoje saloje. Naktį praleidau laukuose šalia jūros, palapinės nesistačiau, nes buvau prigąsdintas milžiniškų baudų, tiesiog pasitiesiau kilimėlį ir įlindau į miegmaišį.
Ryte atsikėlęs patraukiau link kelio, vedančio tolyn, o ten manęs laukė bene ilgiausias strigimas visos kelionės metu, laukiau geras 4-5 valandas, tačiau niekas nestojo, kol galiausiai sustojo automobilis, kuriame sėdėjo vyras, kuris vakar mane nuvežė nuo Turkijos pasienio iki Alexandroupolio ir pasakė, kad geriau bandyčiau tranzuoti ant kito kelio, užsidėjau kuprinę ir patraukiau link jo. Ten neužilgo sustojo moteris, važiuojanti iš jau minėtos Samothrace salos, ji maloniai mane priėmė į automobilį ir nuvežė iki Xanthi miesto. Jame apsipirkau ir patraukiau link aiškiai virš miesto pastatų kyšančio kalno, ant kurio planavau išsimiegoti.
Bičių aviliai kalno papėdėje.
Xanthi miestas saulėlydžio metu.
Vienas praleidau itin romantišką naktį kalno viršūnėje ir ryte atsikėlęs patraukiau žemyn.
Rytinis Xanthi miestas.
Rytinė asmenukė.
Takelis vedantis žemyn į Xanthi miestą.
Nusileidęs į miestą paklaidžiojau siauromis ir senomis Xanthi miesto gatvelėmis, o po to nužingsniavau link kelio vedančio į Salonikus. Savo tikslą pasiekiau be didelių problemų, tačiau mane turėjusi priimti Zoi pranešė, jog šiandien manęs priimti negalės ir tą padarys jos draugas Iordanis, jis tuo metu savo namuose turėjo dar vieną couchsurferį, vaikiną iš Vokietijos, kuris savanoriavo ekologinėse fermose, miegojo ne ant kilimėlio, o ant kažkokio gyvūno kailio. Taigi, apsistojau pas savo buvusios klasiokės draugės draugės draugą 🙂
Laikas su Iordanis ir kompanija bėgo labai smagiai, dieną nuvykome į jo universiteto laukus, kuriuose jie nuomojasi žemę ir augina daržoves, vakare mokinomės lietuvių/vokiečių kalbų su jo draugėmis ir draugais, žaidėme stalo žaidimus, ragavome nuostabų maistą. Kitą dieną susitikome su Zoi ir apsistojau pas ją dvi naktis. Zoi buvo labai šiltas, paslaugus ir malonus žmogus, kartu pasivaikščiojome po miestą, susipažinau su jos draugėmis.
Galerijaus arka miesto centre.
Buvusi mečetė Salonikuose.
Bendra nuotrauka su Zoi, atsiminimui.
Salonikų pilies likučiai.
Salonikų panorama.
Kita pusė.
Jaukus hosteliukas siauroje senamiesčio gatvelėje.
Salonikų televizijos bokštas.
Panorama iš TV bokšto.
Pirmas geocaching lobis Graikijoje.
Baltasis Salonikų bokštas.
Salonikuose pamačiau buvusios pilies griuvėsius, gynybinės sienos likučius, nemažai archeologinių griuvėsių, kurie yra už tvorų arba po stiklu centrinėse gatvėse, radau pirmąjį geocaching lobį Graikijoje, pamačiau Baltąjį Salonikų bokštą, televizijos bokštą, Galerijaus arką, kuri yra kaip punktas, prie kurio sutaria susitikti vietiniai gyventojai bei susipažinau su šauniais žmonėmis – Zoi, Iordanis ir kitais, kurių vardų jau nebeprisimenu. Iš Graikijos toliau traukiu link Albanijos, įrašas jau greitai!
Patiko įrašas? Pasidalinkite su draugais! Turite klausimų ar pasiūlymų? Komentuokite!