Viskas prasidėjo kaip visada – ieškant pigių skrydžių įdomiomis kryptimis suradau pigų pasiūlymą į Tel Avivą. Skrydis į abi puses kainavo vos 200 litų (pigiausias anksčiau matytas variantas buvo 300+ litų). Ilgai nedvejojam ir su Gintaru nusprendžiame pirkti bilietus.

Atėjo šaltas sekmadienis, o mes keliaujame į šiltąjį Izraelį (nors pas juos Sausis – šalčiausias metų mėnuo, bet mums jis buvo kaip vasaros vidurys). Skrydis trukęs daugiau nei 4 valandas ir mes nusileidžiame Tel Avivo oro uoste. Skrisdami bandome mintinai išmokti mus priėmusios couchsurferės vardą ir pavardę, jeigu tikrinant pasus klaus pas ką mes apsistojame. Išlipus iš lėktuvo, nors ir tamsu, pasitinka šiltas oras. Į miestą keliauti nusprendžiame traukiniu, kuris kainuoja 16 šekelių (~12 litų).

Nors Sharon (mus priėmusi couchsurferė) patarė išlipus iš traukinio sėsti į autobusą, nes „on foot it is not possible”, bet mes pasirinkome eiti pėsčiomis. Iki Sharon, gyvenančios Tel Aviv Jaffa rajone nuėjome 7+ kilometrus. Jau pradėję eiti pastebime, kad nei mano, nei Gintaro telefonai neveikia – ryšį rodo, bet skambinti, rašyti žinučių negalima. Atėję prie namo, nusprendžiame užeiti, žinojome, jog reikia kilti į trečią aukštą, taip ir padarome. Išlipus iš lifto pasitinka už durų lojantis šuo, neužilgo duris atidaro besišypsanti Sharon draugė ir įleidžia mus vidun.

Vakarą paskiriame susipažinimui su Romanu ir Sharon drauge (kurios vardo, deja, nepamenu),  nes pati Sharon jau miegojo. Romanas – žydas, gimęs Kaune, jo tėvas – Ukrainietis, o mama lietuvė. Atsigeriame arbatos ir neužilgo einame miegoti.

Tel Avivas ir Jeruzalė

Atsikėlėme ir neužilgo su mumis pasisveikino Romanas, kuris mus įtikino (to ilgai daryti nereikėjo) su juo nueiti paragauti vietinio patiekalo – Shakshukos, kuris pagamintas iš pomidorų, kiaušinių, kitų ingridientų ir viskas įdėta į bandelę, galima sakyti, jog tai vietinis kebabas. Pasišnekame su Romanu įvairiomis temomis, jis papasakojo, jog Tel Avive anksčiau labai dažnas dalykas būdavo sprogimai viešąjame transporte, todėl mus įspėjo, jeigu pamatysime be priežiūros paliktą krepšį įspėtume visus, iškviestume policiją, o išlipę iš autobuso nuo jo atsitrauktume. Atsisveikiname su Romanu ir patraukiame link jūros, pakeliui užeiname į vaisių parduotuvę, kurioje kelis bananus pavyksta įsigyti vos už keliasdešimt centų.

Nusprendėme eidami link autobusų stoties praeiti pro Jaffą rajoną, kuris pasižymi savo siauromis gatvelėmis ir senoviniais pastatais. Jame mus pasitinka nuostabi Tel Avivo panorama, patraukiame link jūros ir pajūriu judame link Tel Avivo turgaus.

Jame Gintaras buvo apgautas, už vynuogių kekę sumokėjęs ~50 litų, tačiau greitai išsiaiškinome ir prekeivis grąžino pinigus. Turguje netikėtai sutikome lietuves, šiek tiek pabendravome ir patraukėme savo keliais. Autobusų stotis, autobusas į Jeruzalę, nemokamas bevielis internetas autobuse ir mes jau Jeruzalėje.

Jeruzalė itin nesužavėjo – palietėm Kristaus kapą, nusifotografavom prie namo, kuriame gimė mergelė Marija durų, visai to nenorėdami pakliuvom į pusiau arabų rajoną, kuris neatrodė itin saugus, pasivaikščiojom po garsųjį turgų, iš kurio vos radom išėjimą. Vienas iš įdomesnių įvykių Jeruzalėje – Einant prie raudų sienos mus sustabdė kuprinių patikrinimui ir peršvietus Gintaro kuprinę pareigūnai pamatė automato kulką (jie įvardino ir tikslų automato modelį), paprašė ištraukti, o vargšas Gintaras tik pasiėmė ją iš geocachingo dėžutės, nenorėdamas niekam sukelti problemų. Apsauginiai kažką pašnekėjo ir palinksėję vienas kitam mus praleido. Į raudų sienos plyšį kaip ir priklauso tikriems turistams įdėjome lapuką su noru, tiesa, ne mūsų, o Gintaro draugės. Prie raudų sienos sutinkame lietuves, su kuriomis kartu skridome, pašnekame apie kelionės planus, tikslus ir praėjusią dieną, kartu patyrinėjam turistines Jeruzalės vietas ir pradėjus temti išsiskiriame.

Kadangi jau pradėjo temti, o mes turime dvi idėjas, kur galime nakvoti šiandien – nakvynė Jeruzalėj, kas neatrodė labai gera idėja ir nakvynė ant negyvosios jūros kranto. Pasirinkome antrąjį variantą ir patraukėme link autobusų stoties, o pakeliui randame beužsidarantį turgų, nusprendžiu paieškoti maisto ir laimikis visai sėkmingas – keli mandarinai, agurkai, granatas, pora bananų, ne viskas buvo suvalgyta, kai kas išmesta, bet kaip viena iš pirmųjų nemokamo maisto medžioklių visai sėkminga.

Autobusų stotyje, kol bandžiau rasti informacijos kaip nusigauti iki negyvosios jūros Gintaras susipažino su vietine panele, kuri pasiūlė nakvoti pas jos draugus Be’er Sheva mieste, mes tuo susigundome, nes atrodė, jog prie negyvosios jūros nebevyksta autobusai, tačiau paklausus bilietų kasoje dar kartą, pasakė, kad už kelių minučių vyks turbūt paskutinis autobusas į Ein Gedi miestelį, kuriame, kaip vėliau sužinojome yra nemokama stovyklavietė, tualetas, dušai.

Važiuojant autobusu vis sustojome prie patikros punktų, kuriuose kareiviai nužvelgia autobusą, viename punkte net įlipo du kareiviai į autobusą ir perėjo jį. Atvykstame į Ein Gedi, išlipus iš autobuso atrodo, kad mes esame vidury niekur. Nueiname link parduotuvėlės, kuri dirba visą parą ir pasiteiraujame ar čia tikrai yra nemokama stovyklavietė. Atsakymas teigiamas – įsikurti galime kur norime. Šiek tiek pasivaikštome, išsirenkame vietą, kuri yra vos kelios dešimtys metrų nuo Negyvosios jūros kranto, pavalgome ir einame miegoti.

Masada ir Negyvoji jūra

Išaušo dar viena diena, priekyje – vaizdas į Negyvąją jūrą, už nugaros – vaizdas į dykumos kalnus/uolas. Maudytis iš ryto atrodė per šalta, todėl susipakavę daiktus, suradę geocaching.com lobiuką nusprendėme tranzuoti iki Masada tvirtovės, kuri yra už mažiau nei 20 kilometrų nuo Ein Gedi stovyklavietės.

Pirmas sustojimas ir mus pametėja kelis kilometrus į reikiamą pusę ir išleidžia autobusų stotelėje. Vieni joje ilgai neužsibūname, neužilgo joje atsiranda vaikinas su mergina, kurie taip pat tranzuoja į mums reikiamą pusę, mergina mums liepia pasėdėti, nes jai bus lengviau sutranzuoti mašiną nei mums ir jeigu kas nors sustos ir bus tik 2 vietos – ji mus užleis (dėl to kilo abejonių, bet sutikome). Už gero pusvalandžio sustojo nuomotas automobilis, kurio vairuotojas – anglas, vienas nusprendęs pakeliauti po Izraelį, Tilpome visi keturi, važiuojant išsiaiškinome, kad jis keliauja į Tel Avivą, kuris buvo nelabai pakeliui, bet jis mus patikino, kad viskas gerai ir jis važiuoja ilgesniu keliu, nes nori pamatyti daugiau Izraelio vaizdų. Neužilgo išleidžia mūsų kolegas tranzuotojus ir toliau veža mus link Masados, papasakoja, jog jis ten buvo dieną prieš tai ir jam labai patiko. Taip pat pataria lipti pėsčiomis, nes keltuvu neįdomu.

Anglas mus paleidžia prie keliuko vedančio iki tvirtovės, juo eidami vis bandome tranzuoti, bet nesėkmingai. Einame ir prieiname pradžią, nueinu į tualetą pripilti šalto vandens, o Gintaras ir vėl sugeba susirasti naujų draugų – amerikiečius, kurie dviems savaitėms atvyko susipažinti su Izraeliu. Vieno iš jų žmona šiaulietė ir jis pamatęs Lietuvos emblemą ant Gintaro kuprinės nusprendė jį užkalbinti. Jie su mumis nusifotografavo, pašnekėjome apie mūsų ir jų keliones ir išsiskyrėm. Pradėjome lipimą, kuris man buvo pakankamai lengvas, bet Gintarui jis buvo šioks toks išbandymas 🙂 .

Užlipame į viršų, užkandame, daiktus paliekame informacijos punkte ir einame tyrinėti senovinės tvirtovės likučių. Kažko itin įdomaus nepamatėme – daug turistų, didžioji dalis – amerikiečiai. Apėję visą tvirtovę vėl prisipilame vandens ir leidžiamės žemyn.

Labai keistas dalykas buvo, kad visiškoje dykumoje, atrodo, vidury niekur stovi mcdonalds „restoranas”, neveltui sutikome daug amerikiečių. Tame pačiame pastate buvo ir kitų kavinių, todėl reikėjo šiek tiek perlipti per save norint pavalgyti nemokamai ir būti sočiam, nes maisto atsargos buvo beveik pasibaigusios. Taigi pasimaitinome įvairiu maistu ir keliavome atgal iki Ein Gedi. Tranzavome autobusų stotelėje, kurioje atrodė, kad niekas nesustos.

Už gero pusvalandžio sustoja du vyrai, kurie mus pavežė iki Ein Gedi – tos pačios vietos, kurioje nakvojome. Šį kartą ten buvo žymiai daugiau žmonių, nei ryte. Ilgai nelaukę einame maudytis į Negyvąją jūrą, kuri vos atsigulus ant nugaros kojas ir rankas iškelia į viršų, buvo labai keistas jausmas, niekada nieko panašaus nebuvo tekę gyvenime patirti. Teko girdėti, kad patekęs lašas vandens į akis privers labai kentėti, taip ir atsitiko. Visiškai netikėtai mažas lašiukas pateko į akį, atrodė, kad viską pradėjo graužti, o su rankom negali pasitrinti, nes jos visos šlapios, nuo sūraus vandens, todėl atrodė, kad išverkiau tą lašiuką vandens ir viskas buvo gerai. Taip pat nusprendėme liežuviu paliesti vandenį, galiu pasakyti, kad jis kelias dešimtis kartų sūresnis, nei mineralinis vanduo „Vytautas”.

Po maudynių nusprendžiame tranzuoti atgal iki Jeruzalės, o iš jos su autobusu bandyti nusigauti į Tel Avivą, pas mūsų draugus Romaną, Sharon ir jos draugę. Tranzavimas buvo sėkmingas, automobilis sustojo greitai, tačiau vos sustojus automobiliui prie jo priėjo moteris, tiesiog stovėjusi autobusų stotelėje, kažką pašnekėjo ir įsėdo su mumis, tačiau jos nervai ilgai neišlaikė, nes vairuotojui patiko spausti greičio pedalą ir iššokus autobusui prieš jį, vos nepadarė avarijos. Tuo metu moteris nusprendė, kad jai to per daug, ji išlipo artimiausiame patikros punkte. Nuo to mums tik geriau – persėdu į priekį, daugiau vietos kojoms ir galimybė pašnekėti su vietiniu žmogumi angliškai. Sužinome, kad Izraely visiems baigusiems mokyklą privaloma eiti į kariuomenę, nesvarbu – tu vyras ar moteris. Su vairuotoju diskutuojame įvairiomis ekonominėmis ir politinėmis temomis apie Europą, Izraelį. Laikas atrodo praskriejo – mes jau Jeruzalėje.

Vairuotojas mus išleidžia netoli autobusų stoties. Susisiekiame su Romanu, kuris pasakė, jog mes esame labiau, nei laukiami atvykstant pas juos šį vakarą. Maisto nelabai turim, todėl nusprendžiame nueiti iki to pačio turgaus, kas pasirodė labai protingas sprendimas. Jame prieš užsidarymą pardavėjai daro labai dideles akcijas, tuo pasinaudoję nusiperkame ~1-1,5 kg šokoladinių bandelių vos už ~4 litus, 2 kilogramus bananų už 3 litus ir žiaumodami bandeles keliaujame į stotį. Ir vėl tas pats: autobusas, nemokamas wifi internetas ir atvykimas į Tel Avivą. Išlipę patraukiame iki Jaffos, kur mūsų laukia Romanas. Aš nusprendžiu išeiti panaktinėti keliom valandom į Tel Avivą, o Gintaras lieka pabendrauti su Romanu ir Sharon. Grįžus susipažįstu su Sharon, kuri mums suorganizavo nakvynę, bet ją pamatėme tik paskutinę dieną, nes kai atvykome ji miegojo, o anksti ryte iškeliavo į darbą. Pabendraujame su ja, Romanas pasiūlo mus rytoj nuvesti paragauti Hummus ir mesabaha su pitos duonele. Einame miegoti.

Tel Avivas ir laiko stūmimas

Ryte atsikeliame ir su Romanu keliaujame ragauti vietinio patiekalo, kuris pagamintas iš sūrio, pupelių ir kitų keistų ingridientų, skonis keistas, bet negaliu pasakyti, kad buvo neskanu. Jis valgomas su pitos duonele, todėl buvo pakankamai sotus, prieš išsiskiriant mūsų draugas mums įspraudžia vietinių „čipsų”, vadinamų bamba, maišelį. Atsisveikiname, pakviečiame į Lietuvą ir keliaujame savais keliais.

Su Gintaru vėl nueiname į Jaffą rajoną, pasivaikščiojame ta pačia pakrante, paklausome maldos sklindančios iš bažnyčios bokšto ir stumiame laiką, iki kol galėsime vykti į oro uostą.

Nusprendžiame ieškoti geocache’ų, todėl paskutinė diena šiuo atžvilgiu buvo produktyvi – radome 9 dėžutes. Einant link vienos dėžutės mus užkalbina linksmai nusiteikę jaunuoliai, važiuojantys automobiliu ir pasiūlo sėsti į vidų, pavežioti po miestą. Akivaizdu, kad tai buvo tik juokelis, bet pasakėme ne, nors vėliau gailėjausi, reikėjo įlipti, nes jie to tikrai nebūtų tikėjęsi. Neskubant pasivaikščiojome po Tel Avivą, stebėjome juodaodžių, kovojančių už savo teises mitingą ir sėdome į traukinį važiuojantį į oro uostą. Atvykę į oro uostą greitai praėjome visas patikras, nors buvome įspėti daugelio pažįstamų, kad reikia pasilikti nemažai laiko. Taigi, teko ilgai laukti iki skrydžio. Laukimą praskaidrino Izraelio turizmo ministerijos (departamento?) apklausa, kurios klausimai buvo apie išlaidas Izraely, bilietų kainas, susisiekimą ir panašiomis tematikomis. Manau, kad statistiką šiek tiek iškreipėme 🙂 .

Reziumuojant – superinė kelionė. Išspausta labai daug, per labai trumpą laiką. Išlaidos visiškai minimalios. O grįžimas į šaltį iš +~20 į -~20 buvo žudantis.

Svarbi informacija keliaujantiems į Izraelį. Atvykstant į Izraelį lėktuvu šios šalies pasieniečiai į jūsų pasą nedės štampo, gausite laikiną vizą (leidimą būti Izraelyje), kuri bus atspausdinta ant popierėlio, kurio kelionės metu jokių būdu neišmeskite ir nepameskite. Taigi, jūsų pasas po kelionės į Izraelį išliks toks pats, nesugadintas, tačiau gale paso bus užklijuotas lipdukas, kurį nesunku nuklijuoti, nurodantis kokio lygio patikra Jums bus taikoma. Jeigu jūsų pase yra vizų, štampų iš musulmoniškų valstybių būkite pasiruoše detalesniems klausimams, kruopštesnei daiktų patikrai. Jeigu nebuvote musulmoniškose valstybėse, keliaujate su šeima ar antrąja jūsų laukia švelnesnis patikrinimas. Išvykstant gausite tokį patį leidimą, tik šį kartą kitokios spalvos ir leidžiantį išvykti iš Izraelio.

Išlaidos:

Maistas – Lietuvoje ~16 Lt, Izraelyje – 4 Lt

Transportas – ~70 Lt

Bilietai – 200 Lt

Iš viso ~3 dienos Izraelio šilumoje kainavo ~300 litų.

Patiko įrašas? Pasidalinkite su draugais! Turite klausimų ar pasiūlymų? Komentuokite!

Komentarai