Grįžus iš Indijos, susirgus kepenų uždegimu, pailsėjus, vasarą praleidus ramiai atėjo ilgai laukta kelionė į Islandiją, į ją išsiruošėme kartu su Ingrida, aš – 15 dienų, ji – 16 dienų (bilietus pirkau vėliau ir taip buvo pigiau). Daiktus kaip visada teko pakuotis paskutinėmis dienomis, nusipirkti įvairių maisto produktų, kurie bent laikinai padėtų išgyventi Islandijoje, kuri yra viena iš brangiausių šalių, kuriose teko pabūvoti.

Susitinkame oro uoste, pereiname patikrą ir laukia skrydis į šalį, kurioje praleisime 2 savaites, į šalį, kurioje galima pamatyti tai, ko nepamatysi kitur – milžiniškus krioklius, iš žemės iššokstančius geizerius, gigantiškus ledynus, didžiulius ugnikalnius, plotus nusėtus lava ir jokių miškų! Laukė kelių valandų persėdimas Norvegijoje, tad nusprendėme surinkti arčiausiai oro uosto esančius geocache’us, vienas iš jų buvo terrain 4.5 sudėtingumo, reikėjo lipti į didelę storą eglę.

Beieškant lobių radome paspirtuką, kuris buvo puikus daiktas pakelti nuotaikai ir pasilinksminti. O šalia vieno labio radome milžiniška voveruškų plantaciją, Lietuvoje šių grybų daug nevalgėm, tad pririnkome pilną maišiuką, ir nusprendėme nusiskraidinti į Islandiją ir pavaišinti vakariene mūsų naująsias drauges.

Nusileidus Reikjavike laukė pirma užduotis, surasti pirmąjį geolobį naujoje valstybėje, o jis buvo visai šalia oro uosto, tad ieškoti ilgai neteko ir mes savo rastų lobių žemėlapyje nuspalvinome dar vieną šalį.

Radus lobį ir jame esančioje knygutėje užsirašius savo vardus laukė kelionė iš oro uosto į miestą, čia pradėjome savo tranzavimą aplink Islandiją, šiek tiek palaukus ant kelio sustojo oro uosto darbuotojas, lenkas, kuris Islandijoje gyvena jau nemažai metų, atvyko čia kaip ir dauguma imigrantų, ieškodamas geresnio gyvenimo. Pavežėjęs mus iki artimiausio miesto paleidžia patogioje tranzuoti toliau vietoje, nepalaukus nei 5 minučių sustoja vaikinas su mergina, kurie važiavo tiesiai į Reikjaviko centrą.

Kelionė neprailgo, nes diskutavome įvairiausiomis temomis ir išgirdome įvairiausių neturistiškų istorijų, pavyzdžiui, vienas pastatas Reikjavike vadinamas „Fuck You”, nes jo forma panaši į nepadorų rankų ženklą, o viena gatvė vadinama „Tarp gyvybės ir mirties”, nes vienoje kelio pusėje yra kapinės, o kitoje ligoninė. Tad praėjus keliasdešimt minučių mes jau Reykjavike, aplankome informacijos centrą ir patraukiame ieškoti „Center 101″, kuriame gyvena Ieva ir Monika, dvi merginos, kurios dėka bendrų pažįstamų nusprendė priglausti 2 benamius.

Pavaikščiojome pagrindine, suvenyrų parduotuvėlių, barų ir turistų traukos gatve Laugavegur, akis užkliuvo už spontaniškai įrengto vienišų pirštinių pažinčių klubo, o nusileidus prie vandens išvydome vieną iš lankytinų Reikjaviko objektų – Jón Gunnar Árnason skulptūrą „The Sun Voyager”, kurią pamatėme esant nuostabiam orui ir ramiam vandeniui.

Suradus paslaptingajį namą, kuriame įsikūrusios Monika su Ieva susipažinome su jomis ir būstu, kuris yra tikras muziejus! Vakarą praleidome bendraudami, traukdami iš jų informaciją ką verta aplankyti ir ko negalima praleisti :))))) Ingridai teko garbė pagaminti grybus surinktus Norvegijoje, visi skaniai pavakarieniavome ir ėjome ilsėtis, nes rytoj laukė sunki diena, reikės susipažinti su Reikjaviku!

Puikiai išsimiegoję ant minkšto čiužinio pavalgėme pusryčius ir patraukėme susipažinti su Reikjaviku iš arčiau. Tas truko truputėlį ilgiau nei galėjome tikėtis (maždaug 10 valandų ir beveik 25 nueiti kilometrai…). Oras nepasitaikė pats geriausias, buvome kiaurai šlapi, o ir vėjas pūtė stiprokas, kelionės pradžia nuostabi, gerai, kad turėjome kur išsidžiovinti drabužius! Apėjome nemažą ratą, aplankėme golfo laukus, akmenyje esantį karšto vandens baseiniuką, valstybinį baseiną, kuris kainavo vos ~4 eurus/žmogui, Hallgrímskirkja bažnyčią, pakilome į jos viršų ir užlipome dar aukščiau, negu galima turistams, radome didžiulį „lobį”, pamatėme koncertų salę Harpa, užlipome į Perlan, nuo kurio terasos atsiveria nuostabus vaizdas į Reikjaviką.

Tad Reikjavike pamatėme daugumą rekomenduojamų aplankyti vietų, nemažai neturistinių ir šiltai išsimiegoję susipakavome daiktus ir patraukėme į 2200 kilometrų kelionę autostopu, per kurią pamatėme tai, ko dar nėra tekę matyti, nuėjome 220 kilometrų, sutikome daug nuostabių žmonių, bet apie tai – kitoje dalyje.

Patiko įrašas? Pasidalinkite su draugais! Turite klausimų ar pasiūlymų? Komentuokite!

Komentarai