Šiltai išsimiegojus išaušo rytas, kai teko atsisveikinti su naujosiomis draugėmis Ieva ir Monika bei pradėti keliauti tolyn – aplink Islandiją. Nusprendėme vytis gerą orą, kuris tuo metu buvo šiaurinėje salos dalyje, tad įsėdę į autobusą, nuvažiavome į Mosfellsbær. Ten suradome 2 esančius geolobius ir atsistojome ant kelio iškėlę nykščius aukštyn, neužilgo sustojo moteris, kuri mus pavežė iki Borgarnes miestelio, pervežė per visą pagrindinę miesto gatvę ir paleido jos gale, kad pėsčiomis grįžtume iki pagrindinio kelio, nes norėjo, jog susipažintume su miesteliu, kuriame ji gyvena. Ji padarė tai dėl to, jog dauguma turistų Borgarnes miestelį įsivaizduoja kaip degalinę esančią ant pirmojo kelio. Jeigu atvirai, nieko įspūdingo jame nepamatėme ir netrukus stovėjome ant pirmo kelio ir keliavome tolyn.

Neužilgo susitranzavome vairuotoją, kuris mus paleido šalia kelio vedančio į vakarinių fjordų regioną. Vos išlipus iš automobilio nustebome, kodėl čia nėra žmonių, automobilių ir civilizacijos, bet kaip vėliau supratome, tuo keliu važinėjo pakankamai daug automobilių…

Šiek tiek pastovėjus dvejodami sustojo vyras su žmona, kurie vyko į Búðardalur pasiimti savo dukros, kuri ten dirbdama leido savo vasarą. Važiuojant išgirdome istorijų kaip šeimos tėvas dirbdavo fermose, kurios būdavo visai šalia kelio, kuriuo važiavome. Kelionė neprailgo ir mes pasiekėme Búðardalur miestelį, sustojus vairuotojas rekomendavo pabandyti pasiekti Laugar, kuriame yra natūralus karštas baseinas. Kadangi buvo šaltas vakaras, lengvai lijo, nusprendėme taip ir padaryti. Neužilgo sustojo islandas, kuris angliškai nešnekėjo, tačiau važiavo mums reikiama kryptimi, išleido šalia keliuko vedančio į Laugar. Teko paeiti kelis kilometrus, o atėjus iki karštųjų versmių baseino paaiškėjo, jog jis yra beveik kempingo teritorijoje. Kempingo teritorijoje buvo ir viešbutis, kuris ne sezono metu būna mokykla, o sezono metu tampa viešbučiu. Nusprendėme pavalgyti, tolėliau pasistatyti palapinę ir į baseiną eiti vėliau.

Baseine maudėmės jau prietemoje, tačiau neužilgo sulaukėme svečių – atėjo porelė islandų, kurie sugalvojo kasdienybę praskaidrint keliaujant po savo šalį, o dar po kiek laiko kita porelę turistų prancūzų. Vanduo nebuvo itin karštas, bet šaltą vakarą sėdėti šiltame vandenyje buvo kaip tik. Pasišildę vandenyje, atgaivinę kojas nuėjome miegoti.

Išsimiegojus, susipakavus palapinę ir daiktus bei pavalgius iš viešbučio išlindo ir viena iš porelių vakar prisijungusių prie mūsų – islandai, pasiūlė mus pametėti iki kelio, vedančio į Hólmavík.

Pakeitę kelis automobilius lyjant lietui pasiekėme Hólmavík, nedidelį, bet jaukų žvejų miestelį. Vairuotojas mus paleido prie turbūt didžiausios parduotuvės esančios tame miestelyje, o visai šalia parduotuvės buvo degalinės pastatas ant kurio kabėjo plakatas „Turtle filmfest information center”, kadangi lijo lietus nusprendėme užeiti ir pasislėpti po stogų, viduje buvo įvairių žmonių – tiek moterų, tiek vyrų, stovėjo policininkas, barzdotas vaikinas, pasidėję daiktus kampe jautėmės šiek tiek nejaukiai, bet neužilgo su mumis entuziastingai pasisveikino tas pats barzdotas vaikinas, o nepraėjus kelioms akimirkoms priėjo panelė, kuri papasakojo kas čia vyksta.

Neužilgo paaiškėjo, jog grupelė vokiečių sugalvojo organizuoti nemokamą filmų festivalį, o vietiniai gyventojai šią jų idėją labai palaikė, neužilgo jie gavo rėmimą iš vietinio jogurto gamintojo, o lokacijų paieškos filmų rodymams vyko labai paprastai – sugalvodavo, jog šį vakarą filmą nori rodyti apleistoje fermoje, paklausdavo fermerio ir jis sutikdavo. Festivalio formatas, filmų rodymo vietos, visas organizavimas labai jau „hipiškas” dėl to nemažai keliautojų prisijungia prie jo. Viena iš organizatorių labai entuziastingai pasakojo apie festivalio eigą, kvietė pabūti ilgiau, likti nakvynei bei leido pasinaudoti jų virtuve. Mes nusprendėme palikti daiktus pas juos ir pasivaikščioti po Holmaviką ir apsispręsti ar norime likti ilgiau ar teks traukti tolyn.

Tačiau pavaikščiojus po Holmaviką teko atsisveikinti su visais ir patraukti tolyn į vakarinius fjordus, kuriuos anot turistų informacijos centrų leidžiamų knygučių aplanko vos 3-4% iš visų Islandiją lankančių turistų. Beje, Holmavike buvo puikus informacinis centras orientuotas į vakarinių fjordų regioną, jame galima rasti daug informacinių knygučių, greitą internetą, kavinę ir toje pačioje patalpoje esantį burtų ir raganavimo muziejų. Kai sugalvojome, jog aplankysime vakarinius fjordus negalvojome, jog lysime gilyn į juos, Holmavikas atrodė tolimiausias taškas, tačiau pasidomėjus ką juose galima pamatyti nusprendėme skirti šiam regionui dar kelias dienas ir patraukėmė link Ísafjörður.

Ísafjörður – didžiausias regiono miestas, vadinamoji vakarų fjordų sostinė, nors jame gyvena vos ~2600 gyventojų. Miestą pasiekėme pakankamai vėlai, nusprendėme pasivaikščioti jame, tačiau nieko įspūdingo nepamatėme ir eilinį kartą supratome, jog Islandijoje reikia grožėtis ne miestais, miesteliais, o gamta. Tą vakarą mieste jaunimas važinėjo senais automobiliais su prakiurusiais duslintuvais.

Pasivaikščioję po miestelį patraukėme atgal link kelio, kuriuo teks tranzuoti, bet kadangi jau pradėjo temti nusprendėme ieškoti jaukios vietos pasistatyti palapinę ir išsimiegoti, o ją radome visai šalia mums reikiamos sankryžos. Pasigaminome vakarienę, pavalgėme ir saldžiai išsimiegojome, o atsikėlus laukė nuostabus oras!

Nauja diena – naujas tikslas, norėjome tą dieną pasiekti Dynjandi krioklį ir pabandyti ištrūkti iš vakarinių fjordų. Atsikėlėme, užkandome, susipakavome daiktus ir palapinę ir nuėjome tranzuoti toliau. Neužilgo sustojo draugiška, vyresnio amžiaus moteriškė, kuri pavežė keliasdešimt kilometrų. Paleidus prie nusukimo į savo miestelį palinkėjo sėkmės ir nedaug palaukus mes jau sėdime kitame automobilyje, šis vairuojamas muzikanto, kuriam yra tekę groti kartu su vienu lietuviu. Kelionė neprailgsta ir visai neužilgo esame paleidžiami šalia Þingeyri miestelio, kuriame mus paėmęs vyras turės groti vestuvėse. Šioje vietoje, dar kartą pagalvojome, jog turbūt strigsime ilgam, nes automobilis pravažiuodavo vos vienas kitas. Tačiau ir vėl klydome, neužilgo sustojo 2 vokietės turistės, kurios Ísafjörður mieste atvažiavo kelias savaites mokintis islandų kalbos. Laukė linksma kelionė vingiuojančiais kalnų keliukais, su įvairiais pasakojimais, istorijomis bei dažnais sustojimais, nes kiekvieną gražų vaizdelį naujosios draugės norėdavo įamžinti, o mes dėl to nesiskundėme.

Pravažiavę keliasdešimt kilometrų žvyro keliu pasiekėme nuostabųjį, didingąjį Dynjandi krioklį, kurio aukštis maždaug 100 metrų, o plotis ~60 metrų apačioje. Tai buvo pirmasis Islandijoje pamatytas galingas krioklys, kuris tikrai paliko įspūdį ir nenusileido vėliau matytiems.

Pasigrožėjome kriokliu ir kartu su vokietėmis dardėjome dar kelioliką kilometrų, kol buvome paleisti sankryžoje viduryje niekur. Teko pasigaminti arbatos, pavalgyti ir nusiteikti ilgai kelionei pėsčiomis, kol išeisime ant normalesnio keliuko. O, kad smagumo netrūktų pradėjo lyti.

Po poros valandų kelionės pėsčiomis pasiekėme mažą miestelį Flókalundur, kuriame yra kempingas, degalinė ir restoranas. Palinkėjome sėkmės kitiems tranzuotojams ir bandėme pasprukti iš vakarinių fjordų dar tą vakarą. Pastovėję ant kelio kelias valandas, kiaurai šlapi ir perpučiami žvarbaus vėjo nusprendėme, jog reikia nueiti pagulėti karšto, geoterminio vandens baseine, kuris buvo visai šalia. O vaizdas iš baseino – nuostabus, tiesiai į šaltą fjordo vandenį.

Pasišildžius baseine tranzavome vėl, tačiau nesėkmingai, pradėjo temti ir nusprendėme, jog reikia statyti palapinę, išsimiegoti ir savo sėkmę bandyti rytoj. Išsimiegojome ir atsikėlę vėl stojame ant kelio. Neužilgo sustojo džipas, už kurio vairo buvo egzotiška moteris iš Kubos, ištekėjusi už islando, o jos draugė šalia – slovėnė. Jos mus pametė iki pirmojo kelio, nuo kurio tęsėme savo kelionę tolyn. Įspūdžiai iš šiaurinės Islandijos jau greitai!

Patiko įrašas? Pasidalinkite su draugais! Turite klausimų ar pasiūlymų? Komentuokite!

Komentarai