Pasiekus pirmąjį, pagrindinį Islandijos kelią tęsėme savo kelionę tolyn. Iš karto susitranzuojame automobilį, kuris važiuoją į šiaurinio Islandijos regiono sostinę – Akureyri. Šis miestas taip pat yra antras pagal dydį miestas Islandijoje. Mus vežė du studentai, kurie planuoja pradėti studijas Danijoje, pasikalbėjome apie jų tikslus, norus, palyginome kainas Islandijoje ir baltijos šalyse. Tiek jie, tiek mes pasidalinome kelionių įspūdžiais, tad kelionė tikrai neprailgo ir mes pasiekėme Akureyri.
Kaip minėjau anksčiau, miestai Islandijoje tikrai nėra įspūdingi, juose nėra daug lankytinų ar nuostabaus grožio objektų, tad Akureyri mieste ilgai neužsibuvome ir patraukėme link Godafoss krioklio. Šis krioklys yra ant pirmojo kelio, tad jį pamato labai daug turistų, krioklio aukštis – 12 metrų, plotis – apie 30. Tiek su fotoaparatais, tiek su akimis bandėme įamžinti krioklį ir mintimis ruošėmės 3-4 dienų žygiui, kuris prasidėjo nuo Godafoss krioklio.
Godafoss krioklys
Upė tekanti po krioklio kritimo.
Prieš pradedant kelionę mūsų planuose buvo aplankyti beveik žmonių nelankomą regioną maždaug 40 kilometrų piečiau nuo Godafoss krioklio. Laukė 4 dienos sunkaus fizinio krūvio, mažai maisto ir šiek tiek pykčių. Šią kelionę pradėjome nuo Godafoss krioklio, reikėjo pasiekti vietą, nuo kurios pradėsime žygį pėsčiomis, tad pasukome į regioninį keliuką, kuris veda link Aldeyjarfoss. Žingsniuodami, tranzuodami, vėl žinsniuodami pasiekėme starto vietą, nuo kurios pradėjome savo žygį. Pati pradžia buvo sudėtinga ir varginanti, nes teko kopti į statų kalną, be jokio aiškaus takelio, kaip vėliau paaiškėjo visas mūsų pasirinktas „takas” buvo be jokių konkrečių takų.
Pradėjome savo žygį vėlų vakarą, įkopėme į vieną kalną, pasivaikščioję ant viršūnės nusileidome į slėnį, kuriame pasistatėme palapinę. Visai šalia mūsų praskrido žąsys, kurios buvo vieninteliai gyvi padarai, kuriuos matėme nuo žygio pradžios. Pailsėję, pasistiprinę kelionę tęsėme toliau, oras nuostabus – švietė saulė, šilta, gera ir nueitų kilometrų skaičius lengvai ir greitai didėjo. Nuo vieno geolobio prie kito judame tolyn. Diena buvo kupina iššūkių, teko pereiti sniegyną, peršokti nemažai upelių, sušlapti kojas pelkynuose.
Žygio pradžia.
Tolumoje srauni ir plati upė.
Ten kur drėgna – ten žalia.
Elfų karalystė.
Užsirašom rasto geolobio knygutėje.
Pirmosios nakvynės vieta.
Kai pirkdavom maistą rinkdavomės – euroshopper.
Maistą gamindavomės ant viryklės, kurią pasiskolinome iš Aliaus.
Žalia žalia kur dairaisi.
Tolumoje sniegynas.
Dar viena ryškiaspalvė elfų karalystė.
Ant sniegyno.
Akmenuota dykuma.
Visur aplinkui pilka, o čia ryškiai žalia.
Upeliūkštis.
Upelis su kriokliuku.
Aplink žalia, o tolumoje niūru.
Sraunus upelis.
Mini upelis su mini kriokliukais.
Krioklys, kurį pamato tik nedaugelis.
Islandijos kalnų upė.
Teko bristi per upę.
Šią upę taip pat teko perbristi… Buvo šalta.
Milžiniškas kalnų ežeras.
Rytinis indų plovimas atrodydavo maždaug taip.
Poilsis po daug kilometrų.
Pilka, pilka, o tolumoje – žalia oazė.
Ežeriukas iš arčiau.
Srauni upė.
Tolumoje ledynai ir sniegynai.
Nuostabi panorama į kalnų dykumą.
Nuotaikos prieš žygio pabaigą – super.
Vieninteliai gyvi padarai kelionės pėsčiomis metu.
Kalnų upė.
Pilka ir niūru, visur kur dairaisi.
Taip ir žingsniavome 3 dienas, kopėme į kalnus, leidomes žemyn, ėjome per slėnius, bridome per upes, tipenome per sniegyną, šokinėjome per upelius. Žodžiu, smagiai leidome laiką, maistą teko taupyti, tad skrandžiai dažnai būdavo tušti, dėl to kildavo maži ir trumpi kivirčai. Kol galiausiai išėjome ant regioninio keliuko ir nusprendėme pasiekti nuostabųjį Aldeyjarfoss krioklį, kuris yra pakankamai toli nuo pirmojo kelio, todėl nėra toks populiarus ir lankomas turistų.
Aldeyjarfoss krioklys.
Krioklio baseinas, kuriame vanduo mala viską kas pasimaišo kelyje.
Upė prieš kritimą.
Kartu su Ingrida prie krioklio kritimo.
O krioklys tikrai galingas…
Upė, kuri teka po krioklio kritimo.
Mini kritimas.
Puiki vieta pietums.
Srauni upė.
Per visą 4 dienų žygį radome 34 geolobius ir nuėjome maždaug 73 kilometrus. Didžiąją dalį jų teko eiti bekele, per krūmus, šlaitus, slėnius ir pelkes, kadangi takų nebuvo. Mums pasisekė, jog visas dienas buvo nuostabus oras, švietė saulė ir nebuvo vėjo. Išėjus ant normalaus, neasfaltuoto keliuko kojos nesuprato, kodėl pasidarė taip lengva eiti. Į pirmąjį kelią grįžome tranzuodami, žingsniuodami ir vėl tranzuodami, kol mus paėmusi moteris paleido prie Godafoss krioklio esančios kavinės, joje apsiprausėme ir pasinaudojome internetu. Labai nustebino tai ką išvydau prisijungęs prie Juozapas.lt facebook puslapio – man parašė Vilma, kuri sekė mūsų kelionę ir susirūpinusi, jog Islandijoje žada blogus orus pasiūlė apsistoti pas jos drauges, kurios tuo metu dirbo Islandijoje. Taip susisiekiau su Saule, kuri iš pradžių nelabai norėjo mus priimti, bet galiausiai nusprendė padėti benamiams tautiečiams.
Pasinaudoję kavinės internetu ir tualetais tęsėme tranzavimą aplink Islandiją toliau, šalia Godafoss vos iškėlus nykštį sustojo iš kavinęs važiuojančios čekės turistės, kurios mažame automobilyje buvo trise, bet nusprendė pasiimti dar 2 keliautojus su didelėmis kuprinėmis, laukė pokalbiai apie keliones ir įspūdžių dalinimasis. Kartu apvažiavome Myvatn ežerą ir išsiskyrėme. Jos patraukė į „Green Lagoon”, pigesniąją „Blue Lagoon” alternatyvą, o mes judėjome toliau, link Egilsstaðir, didžiausio rytų Islandijos miesto. Šalia Myvatn ežero sustojo jaunas vaikinas su prabangiu mercedes džipu, kuris darbo reikalais važiavo į Egilsstaðir, o tuo pačiu nusprendė aplankyti ir draugą, todėl važiavo viena diena anksčiau.
Mums pasisekė, nes jis sustojo jau pradėjus temti, tad Egilsstaðir pasiekėme jau tamsoje. Tačiau radome vis dar veikiančia degalinę, joje pasinaudojome internetu. Nusprendėme aplankyti užsidariusio prekybos centro konteinerį, kuriame laukė tikras lobis – dar galiojantys persikų skonio jogurtai, karamelinės bandelės, šokoladinės spurgos, hamburgeriai, po sunkaus žygio laukė iškilinga vakarienė. Išsimiegojome šiek tiek už miesto ir tęsėme kelionę link Saulės, kuri priėmė mus vienai nakčiai. Rytinėje dalyje buvome šlapi, oras prastas, pūtė vėjas, kratė šaltis, bet po truputį, neskaitant vieno ilgesnio strigimo, judėjome tolyn. Labai gaila, bet rytinėje, pietrytinėje dalyse matėme labai nedaug, nes visą laiką lijo lietus, buvo rūkas…
Aš ir dideli akmenys.
Mini kanjonas.
Gundančios kopėčios žemyn.
Nusileidus – stiklo skaidrumo vanduo, bet nepakankamai šiltas, kad trokštum lipti vidun.
Ingrida ir uolos.
Don’t worry – be sexy. Vienatūrio viduje – mini kemperis.
Ingrida maitina arkliukus.
Tad kelyje lyjant lietui, sutinkant tuos pačius žmones mes pasiekėme fermą, kurioje apsistojusi Saulė ir Karolis, kartu su dar beveik 40 žmonių iš įvairių valstybių. Kaip mums sekėsi toliau keliauti aplink Islandiją skaitykite kitoje kelionės aplink Islandiją dalyje.
Patiko įrašas? Pasidalinkite su draugais! Turite klausimų ar pasiūlymų? Komentuokite!