Dažnai pamačius pigius lėktuvo bilietus tiesiog juos perki, negalvoji kas skris kartu, ką veiksi ir ką pamatysi. Taip buvo ir šį kartą – pamačiau bilietus į Sardinijos miestą Kaljarį už ~105 litus, kadangi kortelėje neužteko pinigų, tai kol susiradau kas nupirks jie pabrango iki ~165 litų. Na nieko, kaip į Italijos salą vistiek superinė kaina. Bilietai nupirkti, kelionė artėja, nieko neplanuoju, galvoju, jog keliausiu vienas, po to paaiškėja, jog tuo pačiu reisu skrenda Dainius, Eglė ir Vita, atsiranda variantas jungtis ir keliaut kartu, bet vistiek linkstu link keliavimo vienam. Dar po kiek laiko parašau į couchsurfingą, paklausinėju apie Sardiniją, mane susiranda Povilas, kuris irgi vienas nusipirko bilietus ir ieško kelionės draugų, na ką gi – jungiamės. 

Kelionė vis artėja, o dar nerandu kaip nuvykti į Kauną. Nors pasirinkimai keli – tranzuoti, nelegalūs vežėjai iš stoties, autobusas, traukinys, pasirenku – traukinį, bene ilgiausią būdą nusigauti į Kauną. Prie stoties pasitinka Povilas, nuvažiuojam paimti jo mamos (kad parvairuotų mašina po nuvežimo į oro uostą) ir važiuojame į oro uostą. Prie apsaugos susipažįstam su Emilija, kuri taip pat viena keliauja į Sardiniją, prie kuprinės prisisegus palapinę, apsauga iš jos atima ašarines dujas (puiki kelionės pradžia 🙂 ), išsikalbam apie šios kelionės planus, o pasirodo nei vienas neturim nieko konkretaus – JUNGIAMĖS, kartu smagiau. Po kiek laiko atvyksta Dainius su kompanija, kaip netikri lietuviai stovim ne eilėje prie „geito”, o sėdim ir laukiam kol eilė pajudės.

Skrendam, skrendam, skrendam… LEIDŽIAMĖS! Išėję iš oro uosto pradedam galvoti kur judėsim – visi vienbalsiai sutinka, jog reikia į parduotuvę. Artimiausia didesnė parduotuvė už 5 kilometrų, einam pėsčiomis per laukus, kelius, kertam automobilių važiuojamąsias dalis. Pakeliui, industrinėj miesto zonoj už akies užkliūna degantys laužai/griliai, nėra juk taip šalta, jog žmonės šildytusi prie laužų. Toliau pastebėjom, jog prie laužų sėdi merginos, o galiausiai į galvą šovė mintis, jog tai prostitučių skiriamasis ženklas, pakeliui iki parduotuvės jų matėm kelias dešimtis.

Atvykstam į parduotuvę, o ji užsidarė prieš 10 minučių, na ir nesėkmė… Veikia tik mcdonaldas, kadangi aš šio maisto nepropaguoju, tai pripildžiau vandens atsargas tualete, užkandau maisto pasiimto iš Lietuvos. Judam ieškoti nakvynės. Visiškai šalia supermarketo atrandam apleistą elektrinę/fabriką (naktį girdėjosi lojantys šunys, tad nusprendėm neiti į fabriką, o gaila….) su šalia esančia valtine/įlankėle. Šauni vieta įsikurti, ten ir praleidome naktį.

Antra diena

Rytas buvo šaltokas, kojos sustingusios, draugiškai pasišaipom iš Emilijos, nes ji vienintelė nakvojo palapinėj, o mes – po atviru dangumi. Susipakuojam daiktus ir einame į supermarketą. Pasirodo, jog jis atsidarys tik po geros valandos, einam apžiūrėti apleistos elektrinės, randame visiškai nesaugomą didžiulę teritoriją, kurioje pilna vietos laipiojimam ant konstrukcijų, namelių su plastikiniais langais nakvynei ir kitų įdomių objektų. Metas į parduotuvę, esam vieni iš pirmųjų klientų. Po pavalgymo einame į Kaljario traukinių stotį, reikia kažkur nuvykti. Išsirenkam Iglesias miestelį – artimiausią miestą nuo apleistų Nebidos kasyklų, susimokam po ~4 eurus ir važiuojam. Traukiniuose yra rozetės, todėl visi draugiškai kraunamės mobiliuosius.

Atvykę į Iglesias nesėkmingai ieškom autobusų stoties, kol paklausinėję žmonių atrandamę stotelę, iš kurios važiuoja autobusas mums reikiama kryptimi, susimokam po porą eurų ir važiuojam, atvykę į Nebidą nelipam, nes vietinės močiutės sako, jog mums dar toliau, tačiau vėliau paaiškėja, kad pravažiavom savo tikslą. Vairuotojas sako nepanikuokit, sako turistinis maršrutas dabar bus 🙂 Po šio maršruto parvežė į reikiamą vietą.

Paliekame daiktus ant suoliukų ir einame tyrinėti viduramžių (?) kasyklų, kurios dabar stovi kaip turistinis objektas, bet šiuo metu ten ne sezonas, tad turime visas galimybes išlandžioti visus kampelius. Kasyklos visiškai ant jūros kranto, norint patekti į vieną korpusą reikia arba lipti siena, arba bristi per vandenį. Aš pasirinkau pirmąjį variantą, o Povilas – antrąjį. Išnaršę kasyklas, kol nesutemo nusprendžiame grįžti į Iglesias ir jei spėsim judėti toliau arba ten ieškoti nakvynės. Susiskirstom tranzavimui po tris – aš, Povilas ir Emilija susitranzuojame greičiau, nors kaip vėliau paaiškėjo Dainius, Vita ir Eglė susitranzavo tą patį autobuso vairuotoją ir sutartoje vietoje atsidūrė anksčiau nei mes atėjome nuo vietos, kur mus paleido vairuotojas.

Nusprendžiame nakvoti hotelyje šalia centrinės aikštės – pradinė pasiūlyta kaina buvo 78 eurai 2 žmonėms, pavyko nusiderėti iki 45 eurų už trivietį kambarį (administratorės neįtikinome, kad galim miegoti dviviečiame kambaryje šešiese… 🙂 ). Vos įėjus į kambarį lūžta viena lova, nekokybiška, greitai sutaisome ir apsimetam, jog nieko nebuvo. Einame į naktinį Iglesias: supermarketą ir senamiesčio siauras gatveles su nuostabiu vaizdu į miestą. Išsimiegam kaip ponai.

Trečia diena

Su Emilija nusprendžiam, jog mes norim tranzuoti iki apleistų Montevecchio kasyklų, nuo Iglesias iki jų vos 55 kilometrai. Kiti ieško sprendimo važiuoti autobusais. Pirmą automobilį susitranzuojam iki pusiaukelės net neišėję iš miesto. Draugiškas žmogelis, kuris laužyta anglų kalba papasakojo apie sunkią padėtį darbo rinkoje, savo gyvenimą Australijoje ir išdėstė savo metereologines prognozes. Antras sustojęs automobilis – visas išardytas, laidai kyšo iš visų įmanomų vietų, neplautas kokius 3 metus, o ir vairuotojas galvos nesiplovęs kokias porą savaičių ir vis prisideginėjantis gestančią hašišo suktinę (taip nusprendėm iš kvapo). Paleido miestelyje pavadinimu Arbus, nusiperkam vaisių vietinėje parduotuvėlėje, pavalgome, išsiaiškiname jog ir kiti kelionės draugai pasiskirstę poromis tranzuoja iki mūsų. Pradedame žygiuoti ~8 kilometrus iki vietos.

Ši atkarpa buvo turbūt ilgiausia kelionės į Montevecchio dalis, automobilių beveik nėra, eini, grožiesi vaizdais. Galiausiai paskutinius kelis kilometrus susitranzavom 2 automobilius, kurie atvežė iki teritorijos, kuri pažymėta daugybe draudžiamųjų ženklų – tai mūsų tikslas. Įeiname į teritoriją, mus pasitinka draugiški šuniukai, kurie loja labai garsiai, bet aš juos gąsdinau labiau, nei jie mane. Užlipame į bokštą, ant kurio parašyta Pozzo Sartori, pafotografuojame ir naršome apylinkes. Antri atvyksta Dainius su Egle, laukiam Povilo su Vita. Po poros valandų atvyksta ir jie, dalinamės tranzavimo įspūdžiais, tyrinėjame kasyklas, valgome, susirandamę mūsų sargą – katę, kuri valgo viską ką duodi ir visiškai nebijo baidymo. Įsikuriame šiose kasyklose, vėl po atviru dangumi.

Ketvirta diena

Rytas vėl šaltokas, pirma žiemos diena! Pramankštinam kūnus, pavalgom ir einame į kelią. Eidamas vis iškeliu nykštį pravažiuojantiems automobiliams ir vienas sustojo po nueitų kelių kilometrų. Sakė, jog gali paimti du žmones, įkalbėjom, jog paimtų tris – mane, Povilą ir Emiliją, mūsų skrydis jau rytoj, o kiti trys turėjo bilietus kitoms dienoms, jie turėjo dar daug laiko. Išsiskyrėm su kelionės draugais, vairuotojas pavežė iki artimiausio miestelio, ten ilgai nelaukę pagavome jaguarą, kuris važiavo tiesiai į Kaljarį. Išleido priemiesčiuose, kuriais jau ėjom, pasiekiame centrą pėsčiomis ir Povilas neiškentęs nusprendžia užsisakyti hotelį. Paliekame daiktus pas jį kambaryje ir keliaujame apžiūrėti miesto, pradėjo lyti, pirmoji diena, kai oras – ne mūsų pusėję. Užlipame ant kalno, nuo kurio atsiveria nuostabi panorama, paklaidžiojame siauromis gatvelėmis ir išsiskiriame su Povilu, susitiksim rytoj oro uoste. Informacijos punkte sužinome, kur yra vienintelis sekmadienį veikiantis supermarketas, apsiperkame ir keliaujame į traukinių stotį, vykstame į oro uostą.

Oro uoste susitinkame lietuvius, Klaipėdiečius, pasidaliname įspūdžiais, o jie labiau nusivylimais, įsikuriame už reklaminio stendo. Atsikeliame anksti ryte, naudojamės nemokamu kavinės internetu ir laukiame skrydžio. Atvyksta Povilas, išsimiegojęs kaip ponas, pailsėjęs, nusiprausęs. Praeiname apsaugą ir laukiame skrydžio. Sulipame į lėktuvą, sutinku pažįstamus, kurie važiuoja į Vilnių ir turi laisvų vietų, susitariame, jog mane su Emilija parveš, bet prieš tai užsukam į Karmėlavą cepelinų. Už 10 litų prisivalgom tiek, kad užtenka ilgam. Namai. Laukiu kitos kelionės – Izraelio.

Lėktuvo bilietai – 165 Lt

Išlaidos kelionėje – ~170 Lt

Dėkui kelionės draugams už smagią nuotaiką kelionės metu, šaunias nuotraukas. Įraše panaudotos mano, Vitos ir Dainiaus nuotraukos.

Vietų, kurias rekomenduoju aplankyti koordinatės:

Apleista elektrinė/fabrikas – 39.232179,9.088981

Apleistos Nebida kasyklos – 39.309763,8.432434

Apleistos Montevecchio kasyklos – 39.557778,8.58343

Komentarai