Šioje Avantiūros 2014 palyginus su kitomis dalimis nuotraukų bus nedaug, šiek tiek daugiau teksto. Taigi, pagaliau atėjo metas palikti Ukrainą, šalį kurioje praleidau daugiau nei 40 dienų. Su Nastia sėdame į tą pačią „maršrutką”, kuri važiuoja link jos darbo ir kelio į Moldovą. Pasiekus stotelę, kurioje man reikia išlipti pamatau nemažai policijos pareigūnų, todėl žingsniuoju toliau nuo jų, nes žmonės tikrai nestos, kai aplinkui stovi policija ir gali prisikabinti prie jų. Paskaičius internete apie keliavimą į Moldovą visur rekomenduojama nevažiuoti pro Prednestrovję, kuri pasiskelbus sąlyginai nepriklausoma ir įvažiavus į Moldovą pro ją negauni štampo į pasą, todėl gali kilti problemų, kai norėsi išvykti iš šalies. Taigi, paklausau tiek draugų, tiek šeimos, tiek interneto ir darau šiokį tokį lanką, kad aplenkti Pridnestrovję.
Pirmo automobilio reikėjo laukti pakankamai ilgai, vis pakeičiant tranzavimo vietą. Tačiau pagaliau sustoja vaikinas – smulkus verslininkas, kuris perka žuvį didesniais kiekiais ir ją išvežioja po mažesnius Ukrainos miestelius su savo sunkvežimiu-šaldytuvu. Jis mane nuveža iki Ukrainos-Moldovos sienos, kurią galima pereiti pėsčiomis, bandant tą daryti pasieniečiams kyla įtarimų, kodėl aš į Ukrainą įvažiavau birželio 26 dieną per Lenkijos-Ukrainos sienos punktą, o išvažiuoju rugpjūčio 6 per Ukrainos-Moldovos sienos punktą. Taigi esu pakalbinamas trijų pasieniečių, paviršutiniškai patikrinama mano kuprinę, o vienas pasienietis palinki jau nebesibastyti ir važiuoti pas tėvus namo. Taigi, su tokiais nuotykiais palieku į Ukrainą ir laukia kelių kilometrų atkarpa, kurios žemė priklauso vienai valstybei, o keliai – kitai. Šią atkarpą nusprendžiau įveikti pėsčiomis, todėl žingsniuoju porą valandų. Šalia Moldovos sienos patikros punkto išleidžiu dalį likusių grivnų, nusiperku šalto vandens, kuris labai atgaivina ir bandau patekti į Moldovą.