Vasario viduryje, iš karto po šimtadienio šventės mokykloje turėjau progą išvykti į Vokietijos sostinę Berlyną. Kažko įspūdingo ir žavinčio nesitikėjau, nes tai turėjo būti ketvirtas kartas, kai aš aplankau šį miestą. Bilietus pirkome pusę metų į priekį, todėl viskas susiklostė kiek kitaip nei buvo iš pradžių planuota. Autobuso bilietus nusipirkome po 10 litų, visas 5 vietas, bet iš 5 turėjusių keliauti, likome tik trise, o dar vienas žmogus prisijungė galima sakyti paskutinę minutę.

Kelionė autobusu truko ~17 valandų, tad labai džiaugiuosi, jog bent kažkokią kelionės dalį pavyko užmigti. Apsistojome hostelyje, kuris įsikūręs tame pačiame name kaip ir Holiday Inn viešbutis, pačiame miesto centre, vos keli šimtai metrų nuo AlexanderPlatz. Keliaujantiems į Berlyną tikrai rekomenduoju šį hostelį – ONE80° hostels Berlin. Tiek vieta, tiek kaina, tiek aptarnavimas – superinis! Už 2 naktis keturviečiame kambaryje sumokėjome po ~88 litus. 

Na, o dabar apie pačią kelionę. Detaliai visko nepasakosiu, pasistengsiu neišsiplėsti ir paminėti tik įdomius faktus, iliustruodamas juos nuotraukomis.

Iš autobusų stoties vienintelis pasirinkau iki centro eiti pėsčiomis. Kaip visada, einant iš stoties link centro pro akis praslydo visos garsiausios Berlyno vietos – Brandenburgo vartai, Berlyno katedra, Berlyno televizijos bokštas, Aleksandro aikštė, Tiergarten parkas, Berlyno delfinariumas.

Išsimiegoję hostelyje su Jurgiu nusprendėme miestą pažinti urban explorerių akimis. Pirmas taikinys – milžiniškas pastatas esantis kitoje gatvės pusėje nei mūsų hostelis, kuris iš pažiūros atrodė neseniai apleistas. Šiek tiek pasisukioję aplink suradome įėjimą – rūsio durys buvo atrakintos, o vos įėjus man pasigirdo kažkokie žmonių balsai, bet nuraminau save, kad turbūt klystu, nors vėliau paaiškėjo jog neklydau. Įspūdį paliko milžiniški pastato koridoriai, didelis kambarių skaičius. Nustebino, jog pastate daug kur veikia elektra, o kai kur be aiškaus tikslo palikta įjungta šviesa (tas jau seniai nebestebina sutiktų vietinių urban exploration atstovų). Išgirsti balsai buvo dviejų vaikinų, kuriuos sutikome viename pastato korpuse, pirmas žvilgsnis – du vyrai su kerzais, vienas rankoje laiko ašarinių dujų balionėlį, bet pasisveikinus ir pabendravus paaiškėjo, jog jie apleistų vietų lankytojai. Jie papasakojo, jog šiame pastate rado apie 10 kambarių, kuriuose yra įsikūrę narkomanai, benamiai, vienas pastato liftas VEIKIA, kažkada jie šiame pastate buvo radę nemažą kiekį paslėptų narkotikų. Pasigrožėkite keliomis nuotraukomis iš šio pastato:

Išvaikščioję pastatą, kuris yra buvęs FTB atitikmens Vokietijoje būstinė, pabendravę su kolegomis miesto tyrinėtojais išsivaikščiojome savais keliais. Su Jurgiu nusprendėme aplankyti namą, ant kurio stogo buvome naktį prieš tai. Nieko itin įdomaus – sienos, išpaišytos graffiti piešiniais, žaliuzės, kurios nuo vėjo gūsių trankydamosis į sienas sukelia kurtinantį triukšmą ir stogas, nuo kurio atsiveria neblogas vaizdas.

Įeidinėjant į teritoriją bandėm lipti per tvorą, ant kurios prieš kelias minutes nusišlapino šalia esančio klubo apsauginis, man perlipti pavyko, tačiau Jurgį sustabdė ir pasakė, jog dėl pastate besilankančių benamių jiem kyla problemų. O dėl šlapinimosi kur papuola turbūt nekyla? Pastate ir vėl sutikome kitus žmones. Kelis fotografus ir panelę, pozuojančią su betmeno kostiumu. O išeidami kitai grupelei žmonių paaiškinome kaip patekti į pastatą. Šalia šio apleisto pastato yra įžymus Berlyno klubas Magdalena, į kurį naktį prieš tai norėjo patekti šimtai žmonių. Tokios didelės eilės prie klubo nesu matęs gyvenime. Nenukrypstant nuo temos – mes savo dieną tęsėme toliau. Nusprendėme eiti į iš pažiūros apleistą pastatą, kurį matėme nuo stogo.

O tas pastatas pasirodo buvęs Bulgarų, Bosnių ir kitų Balkanų šalių piliečių skvotas, kurį savininkas nusprendė uždaryti ir pasamdė apsauginius, kurie saugo tą pastatą, todėl į vidų nepatekome, bet šalia to skvoto radome daug įdomesnį dalyką – Tipilandą, Jurtų miestelį, kuriame gyvena įvairių tautybių žmonės savo pasistatytuose nameliuose. Kaip Jurgis išsireiškė – „Tai toks internacionalinis vigvamų miestelis su daug skirtingų žmonių, kurie vienaip ar kitaip čia atsidūrė, tik nepagalvokite, kad jie bomžai, jie puikūs žmonės, tiesiog nusibodo sistema”. Kalbant su vietiniais gyventojais apie šalia esančio apleisto pastato saugomumo lygį į mus vienas vaikinas kreipėsi lietuviškai. Tai itin nustebino mane, o kaip vėliau paaiškėjo, tai gatvės juvelyras Saulius Povilas Čepulis, kuris Berlyne gyvena kelis metus, o jurtų miestelyje jis gyvena jau netoli metų. Saulius gamina papuošalus iš laidų, kuriuos nusiperka iš pažįstamų statybininkų ir pardavinėja juos gatvėje. Sakė pamato daug gražių merginų, o ypač per mados savaitę, kai modeliai išskirtinių papuošalų bando rasti pas gatvių prekeivius.

Pradėjus lyti Saulius pakviečia užeiti į bendrą erdvę – virtuvę. Pašnekam apie miestelio aktualijas, pasidomim kodėl ant šaldytuvo pakabintas lapas su užrašu, kad virtuvėje draudžiama gerti alkoholį ir vartoti narkotikus. Sužinome, jog vasarą miestelyje būna žymiai daugiau žmonių, gyvenimo tempas aktyvesnis, nuolatinius miestelio gyventojus atvyksta aplankyti draugai. Atsisveikiname su Saulium ir kitais miestelio gyventojais ir patraukėme savo keliais.

Kitą dieną praleidome vaikščiodami po Berlyną, tyčiodamiesi iš turistus apgaudinėjančių „babajų”, bandydami patekti ant 25 aukštų daugiabučių pastatų stogų, bet iš 3 bandymų nei vienas nebuvo sėkmingas, teko pasitenkinti tik vaizdu iš viršutinio aukšto.

O po to – važiavimas į autobusų stotį ir kebabų valgymas prieš ilgą kelionę namo. Ačiū kelionės draugėms ir draugui Elzai, Norai ir Jurgiui, buvo smagu!

Įraše panaudotos mano ir Jurgio Virbašiaus nuotraukos. 

Patiko įrašas? Pasidalinkite su draugais! Turite klausimų ar pasiūlymų? Komentuokite!

Komentarai