Po ilgo laiko tarpo, kai tinklaraštis neturėjo įrašų – prisiverčiu aprašyti dar vieną šalį, kurioje praleidau kelias dienas avantiūros 2014 kelionės metu. Šis įrašas – pirmasis, kuris rašytas jau nebe kelionės metu, o grįžus namo.
Susitranzuoti automobilį iš Bukarešto užmiesčio nebuvo viena iš lengvųjų užduočių. Man stovint ant kelio sustojo keli automobiliai, tačiau, kai vairuotojams pasakydavau frazę – „Fara bani“ jie pasukiodavo galvą į šonus ir nuvažiuodavo. Pastovėjus kelias valandas sustojo vaikinukas, kuris važiavo į Rumunijos pasienio miestelį – Giurgiu, nedvejodamas sėdau į automobilį, linksmai pašnekėjus kelionė neprailgo ir aš jau stoviu šalia degalinės, link Bulgarijos pasienio miesto – Ruse.
Ruse mieste mane nusprendė priimti Alexandrina su šeima. Jie, dėka couchsurfing projekto yra priėmę daugybę užsieniečių – tranzuotojų, keliautojų su dviračiais ar automobiliu, todėl tikrai nėra Couchsurfingo naujokai. Šeimyna – super draugiška, linksma ir visokia kitokia. Tuo pačiu metu, kai priėmė mano paskutinės minutės prašymą, jie buvo priėmę ir 2 prancūzes merginas, kurios 2 savaites autostopu tyrinėjo Bulgariją.
Vaikino, kuris keliaują neapibrėžta laiko tarpą per visus Balkanus ir panelių, 2 savaites keliaujančių Bulgarijoje kuprinių skirtumai.
Kairėje – Alexandrina, o man iš šonų – dvi prancūzės keliaujančios per Bulgariją.
Kryptys – skirtingos.
Kartu su Alexandrina, jos šeima ir prancūzėmis keliautojomis praleidau mažiau nei parą laiko, tačiau kartu praleistas laikas įsiminė ilgam, nes kartu apžiūrėjome Ruse miestelį, skaniai suvalgėme Alexandrinos mamos gamintą maistą ir prisijuokėme iki soties. Vaikščiodami po miestą radome humaną parduotuvę, kurioje įsigijau sau marškinius, puikiai tinkančius tranzuoti į Varną miestą, kuris įsikūręs Juodosios jūros pakrantėje.
Dunojus. Kitoje upės pusėje – Rumunija.
Saldžiai išsimiegojęs ir susipakavęs daiktus atsisveikinau su Alexandrinos šeima, tranzuotojomis iš Prancūzijos ir patraukiau savo keliu – autostopu pasiekti Varną miestą, kuriame neturėjau jokios konkrečios vietos, kur apsistosiu. Paskutinę dieną išsiunčiau kelis Couchsurfing prašymus, tačiau nesulaukęs nei vieno atsakymo patraukiau link kelio vedančio į Varną miestą ir atidaviau save likimui, kaip dažnai tenka daryti.
Kelionė truko neilgai, pakeitus kelis automobilius pasiekiau Varną – didžiausią Bulgarijos pajūrio kurortą ir trečią pagal dydį miestą Bulgarijoje. Labiausiai įsiminė paskutinis susitranzuotas automobilis, kurio vairuotojas vairavo ne pirmos jaunystės mersedesą, o šiek tiek išsikalbėjus supratau, jog automobilį jis nupirkęs savo darbuotojams Turkijoje, kurie važinėja po datulių ūkius ir jas supirkinėja. Kelionės metu vairuotojas pasakoja apie savo sūnų, labai mylimą motociklą, su kuriuo naktimis važinėja 200-250 km/h greičiu, verslą. Atvykus į Varną vyras pasiūlo persėsti į kitą jo automobilį – didelį džipą, kuris pastatytas šalia paprastų gyvenamųjų namų ir mane nuvežti iki miesto centro. Sutinku. Kuomet atvykome iki jo automobilio vairuotojas išsitraukia seną telefoną, jį kruopščiai suvynioja ir popierių ir paslepia automobilio kėbule. Persėdame į milžinišką džipą ir važiuojame link miesto centro, pakeliui naujasis draugas mafijozas automobilio signalu pasisveikina su kebabinės darbuotojais. Važiuojant per miestą vairuotojas pasako, jeigu Varnoje iškils problemų, nesvarbu kokių – skambinti jam arba atvykti į jo ofisą, jis viską sutvarkys. Esu nuvežamas ten, kur tą ofisą galiu surasti, supažindinamas su jo sūnumi, kuris yra stambokas jaunas vyras su didele auksine grandine ant kaklo. Po tokios savotiškos ekskursijos Varnos mieste ir žodžių, kurie leidžia suprasti, jog man padės pakankamai įtakingas žmogus trečiame pagal dydį Bulgarijos mieste esu paleidžiamas šalia miesto centro ir patraukiu link jūros.
Juodosios jūros fone su marškiniais už ~3.5 lito.
Išsimaudęs jūroje, kuri pasirodė itin šilta, visai šalia paplūdimio suradau nemokamą bevielio interneto prieigą ir pasitikrinau savo couchsurfing profilį. Jame randu žinutę, jog vaikinas, vardu Džordanas nusprendė mane priimti. Rašydamas couchsurfing prašymus dažniausiai ne visą tekstą rašydavau unikalų, o bent pradžią ir aprašymą apie save nukopijuodavau, vardan laiko taupymo. Todėl situacija su Džordanu buvo šiek tiek komiška, kuomet kopijuodamas teksto pradžią pamiršau pakeisti vardą ir į jį kreipiausi visiškai kitu vardu, tačiau jam tas visiškai nerūpėjo ir gavau tokią žinutę – „Hi! My name is Jordan not radi ^^ but doesn’t matter ! I will be happy to help you but I have just a small couch to offer you“. Susisiekiau duotu telefonu ir sutartu laiku jau buvau pas jį namuose. Pasirodo, jog Džordanas tom pačiom dienom buvo priėmęs 3 austres paneles, pats miegojo virtuvėje ant siauro, mažo „kampo“, tačiau nusprendė priimti ir mane, kitoje kampo pusėje, tačiau pasiūlymo atsisakiau, nes pagalvojau, jog ant savo kilimėlio, prie kurio jau buvau pripratęs išsimiegosiu geriau.
Džordanas – jaunas vaikinas, kuriam vos virš 20 metų, namus paliko dar būdamas nepilnametis ir pradėjo keliauti po pasaulį dirbdamas kompiuterių saugumo specialisto darbą. Jis yra dirbęs Brazilijoje, Briuselyje, Bulgarijoje ir kitose pasaulio valstybėse. Darbas, kaip ir dažnam žmogui jam ne itin patinką, todėl vieną dieną, kuomet užsimanė laisvos dienos – padarė serveryje klaidą, kurią tik jis pats galės išspręsti ir grįžo iš darbo jame pabuvęs vos kelias valandas (ne visos istorijos, kurias žmonės pasakoja turi būti 100 procentų tikros, tačiau rašau tai, ką man pasakojo) .
Taigi, laukė kelios linksmos dienos ir naktys Varnoje kartu su Džordanu ir 3 austrėmis. Kartais tarp linksmybių ir sėdėjimo prie kompiuterio, pasitaikius geram orui rasdavau laiko išeiti į miestą ir susipažinti su Varna.
Linksmybės Varnoje.
Bulgarijoje itin nustebino ant pastatų sienų, medžių šalia pastatų, stulpų, elektros dėžių priklijuoti A4 lapai su žmonių, kurie mirė tame pastate nuotraukomis ir aprašymu, kažkokiomis citatomis. Man tas pasirodė šiek tiek keista.
Pastate mirę žmonės.
Varnoje aplankiau 1886 metais atidarytą katedra, kuri iš išorės neatrodo labai įspūdinga, tačiau vidus mane sužavėjo.
Katedra iš išorės.
Katedros viduje.
Griuvėsiai mieste.
Vaizdas į Juodąją jūrą.
Varnoje rastas laivas.
Skulptūra parke.
Linksmai praleidęs laiką su Džordanu ir kompanija nusprendžiau traukti tolyn – į Turkiją. Susidėjau daiktus ir išėjau ant kelio.
Kai apima neviltis tinka ir 10 kilometrų.
Stambulą pasiekti nusprendžiau važiuodamas Bulgarijos pajūriu, tačiau pasienyje mane pasitiko visiškai tuščios apylinkės, kai pasižiūrėjus į šonus matai tiesiog mišką ir kalvas, o automobilis pravažiuoja kas 5-10 minučių.
Vaizdas į kairę.
Vaizdas į dešinę.
Tačiau net ir tokioje, atrodo, Dievo pamirštoje vietoje sutinku vaikiną, kuris dviračiu važiuoja iš Vokietijos. Konkretaus plano neturi, miega kur pasitaiko, prausiasi upėse, o keliaus tol, kol užteks pinigų.
Keliautojas iš Vokietijos.
Taigi, laiką praleistą Bulgarijoje prisiminsiu dėka Džordano, kuris buvo itin malonus ir paslaugus žmogus. Kitoje dalyje skaitykite kaip man sekėsi milžiniškame mieste – Stambule.
Patiko įrašas? Pasidalinkite su draugais! Turite klausimų ar pasiūlymų? Komentuokite!