Albanija

Avantiūra 2014 14 dalis – Albanija ir jos sostinė Tirana

Prieš išvykstant į kelionę didžiausia baimė ir nežinomybė buvo dėl Albanijos. Albanija atrodė toks pamirštas Dievo kampelis, kuriame keliautojas tikrai nesijaus saugus. Atrodė, jog toks pats kiekis albanų įvykdomų vagysčių internete lauks ir šalyje. Vykstant iš Salonikų į Albaniją tikėjausi pasiekti Tiraną ir apsistoti pas Cleone tą pačią dieną, tačiau svajonės lieka svajonėmis.

Tranzuodamas pasirinkau kaip visada sudėtingiausią kelią to nenorėdamas (beveik kaip visoje kelionėje…). Iš Salonikų pasiekiau Florina miestelį be didelių problemų, buvau apklaustas vairuotojo ar turiu pasą, ar nesu nelegalas, nes veždamas tokį jis užsitrauks sau didelių bėdų. Tas ruožas, per kurį nusprendžiau kirsti sieną į Albaniją yra populiarus tarp nelegalų norinčių pakliūti į Graikiją, nes turi daugybę miškų, kalnų. Tranzuodamas prie restorano esu pakalbinamas vietinio žmogaus, jis bando mane atkalbėti, jog nevykčiau į Albaniją, tačiau nesėkmingai. Prasidėjus lietui tenka slėptis po restorano stogeliu. Stovint iškėlus nykštį išraiškingai sustoja niekuo neišsiskiriantis automobilis, prieš mano akis policininko pažymėjimas ir 3 vyrai apsirengę civiliais paprašo mano dokumento, pasiteirauja kodėl aš čia stoviu, kur keliauju ir kitų policininkams būdingų klausimų. Išsiaiškinę, kad nesu nelegalas albanas vyrai patraukė savo keliais.

Nors buvau optimistas ir tikėjaus, jog Albanijos sostinę Tiraną pasieksiu tą pačią dieną, tačiau klydau. Su vairuotoju, kuris mane priglaudė nuo Florinos miestelio serpantinais pasiekėme Albanijos pasienį, pradėjo temti, pravažiavus sieną vairuotojas taip pat į automobilį paėmė Albanijos pasienietį ir pavežė jį iki namų. Išleidus pasienietį pradėjau lūžinėti, vis užmigdavau ant savo kelių ir vėl atsikeldavau, kol vairuotojas sustojo ir davė suprasti kad atvyko į savo kelionės tikslą – Elbasaną. Užsikėliau sunkią kuprinę ant pečių ir patraukiau ieškoti nuošalesnės vietos, kur galėčiau pasistatyti palapinę ir išsimiegoti. Albanija pasitiko įdomiais, ne itin maloniais kvapais, benamiais šunimis gatvėse ir daug šiukšlių. Palapinę nusprendžiau statytis alyvuogių terasose, buvau aplotas šuns, tačiau šiek tiek palaukus jis nurimo ir leido man išsimiegoti.

Ryte teko greituoju būdu pakuotis palapinę, nes šuniukas prisiminė, jog jo draugas užsienietis vis dar čia. Tad susipakavęs palapinę ir susikrovęs daiktus į kuprinę patraukiau link kelio vedančio į Albanijos sostinę – Tiraną.

Albanija

Rytinis Elbasanas.

Ten mane turėjo priimti couchsurfingo draugas Cleone, kuris buvo vienas iš kelių juodaodžių apsistojusių Albanijoje. Atvykus į Tiraną sutartu laiku prie bene prabangiausio pastato Tiranoje – Tirana international hotel susitinku su Cleone, atpažinimo ženklų nereikėjo, nes jis ir taip išsiskyrė iš minios. Cleone taip pat turėjo dviratį, su kuriuo visur važinėdavo, nors Tiranoje važinėjimas dviračiu nėra pats saugiausias susisiekimo būdas, tačiau jam patiko judėjimas juo.

Atskiros pastraipos vertas pats Cleone. Couchsurfingo profilyje nenurodęs savo amžiaus ir parašęs, jog priima žmones tik 1 nakčiai sudaro šiek tiek uždaro ir paslaptingo žmogaus įspūdį, tačiau susipažinus su juo supranti, jog jis toks tikrai nėra. Cleone patinka leisti laiką su savo couchsurfingo svečiais, jis jiem padeda susipažinti su miestu, žaidžia stalo žaidimus, pasakoja įdomias istorijas iš savo gyvenimo. Šis žmogus kilęs iš Gajanos, Pietų Amerikos, tačiau didelę savo gyvenimo dalį paskyrė Albanijai, žmonių švietimui, valstybės lygio kėlimui, tuo metu kai buvau apsistojęs pas jį jis savanoriavo – mokė vaikus anglų kalbos. Susipažinus su Cleone jis leido apsistoti man ilgiau nei vienai nakčiai, kitą dieną atvyko Rubenas, vaikinas irgi atvykęs savanoriauti į Albaniją ir paskyręs 1 dieną Tiranai, kartu praleidome tikrai smagų laiką. Cleone paliko įspūdį žmogaus, kuriuo galima pasitikėti, jis yra atviras, padedantis visaip kaip gali, galėčiau teigti, jog pakankamai tikintis į Dievą.

Tirana paliko įvairius įspūdžius, vaikščiojant su Cleone teko išgirsti tokių frazių kaip „Hey nigga, can you rap?“, tuomet džiaugiausi, jog didžioji dalis Lietuvos iš to jau išaugo ir tik labai retais atvejais gali išgirsti tokio pobūdžio frazių. Sostinėje nebuvo nei vieno objekto, kurį pamačius pasakytum wow – viena kita skulptūra, modernesnė bažnyčia, tvarkingesnis parkelis, tokie objektai jau turėdavo palikdavo bent šiokį tokį įspūdį. Tačiau daug didesnį įspūdį paliko nutikimai ir žmonės. Pavyzdžiui, vaikščiojant mieste ir kalbėdami angliškai traukdavome žmonių dėmesį. Dvi panelės netgi atsisuko, o viena iš jų rodė pirštu į Rubeną ir sako „I like you“, vargšui Rubenui teko susigalvoti netikrą vardą ir duoti Cleone telefono numerį.

Albanija

Aš su Cleone ir Rubenu, arba kaip mes save vadinome Josh, Michael & Steven.

Tirana

Piramidė – populiari neformalų, tranzuotojų ir kitų keistuolių susitikimo vieta Tiranoje.

Albanijos sostinė

Ant piramidės stogo.

Albanijos sostinė

Tiranos panorama

Tirana

Mažieji laipiotojai.

Sienos fragmentas

Berlyno sienos fragmentas.

Bunkeris Tiranoje

Bunkeris – lankomas objektas.

Leninas

Matyti veidai, už skulptūrų slepiasi ir turbūt gyvena keli romų tautybės žmonės.

Bažnyčia Tiranoje

Vienas iš lankomų objektų – bažnyčia.

Bažnyčios kupolas

Bažnyčios viduje.

Skandebergas

Skandebergo paminklas miesto centre.

Amfiteatras Albanijoje

Apleistas amfiteatras.

Apleistas amfiteatras

Amfiteatras iš viršaus.

Geocaching

Pirmasis geocaching lobis Albanijoje.

Albanija iš tiesų atrodė kaip Dievo užmirštas Europos kampelis, kuriame tiek valkataujančių šunų, kiek nesu matęs niekur kitur (kiek teko girdėti tuo metu buvo jų netgi sumažinta). Albanijoje taip pat laukia šiukšlynai gatvėse, pardavinėjamos gyvos surištos vištos viduryje kelio, „priparkuoti“ arkliai su vežimais vietoje automobilio ir kiti siurprizai, kas kelia nuostabą atvykus iš labiau civilizuotos Europos dalies. Tačiau ši valstybė įsiminė man ilgam dėl nuoširdžiojo Cleone ir nuotykių patirtų per kelias dienas.

Arklys Albanijoje

„Priparkuotas“ arklys.

Didžiausias džiaugsmas, numalšinęs išsiskyrimo su Cleone ir Rubenu liūdesį buvo gatvėje atrastas vietinis monetų prekeivis, pas kurį nusipirkau nemažai europos valstybių monetų (tame tarpe ir Lietuvos litų) kelis kartus pigiau, nei yra jų reali vertė.

Monetų kolekcionavimas

Krūva monetų iš kurių teko išsirinkti vertingesnes.

Toliau – į Makedoniją.

Patiko įrašas? Pasidalinkite su draugais! Turite klausimų ar pasiūlymų? Komentuokite!

Komentarai

2 komentarai

    1. Juozapas Įrašo autorius(-ė)

      Viskas gerai toj Albanijoj, tikrai nesijaučiau nesaugus 🙂 Nors man prieš kelionę toks jausmas buvo prisiskaičius internetų, bet atvykus į šalį tikrai viskas buvo gerai 🙂

      Atsakyti

Komentuoti: Lifehacks Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *