Ši kelionė buvo viena iš tų, kuri buvo kupina nuotykių, o įspūdžiai, kuriuos iš jos parsivežiau neišblėso ilgai. Viskas prasidėjo, kai facebook grupėje Ž999 užmačiau pigų skrydį į Ukrainos sostinę – Kijevą ir pasiūlymą aplankyti vietinius urban explorerius ir su jais patyrinėti apleistą miestą. Suderinome datą, kuri tiko daugumai ir perkame bilietus. Išėjo taip, jog neprasileido nei viena darbo diena, kadangi Lapkričio 1 buvo nedarbo diena, o Lapkričio 4 (pirmadienį) grįžome anksti ryte ir išsiskirstėme savais keliais – kas į darbus, kas į mokyklą, universitetą ar namo.

Atėjo kelionės diena, susitinkame su visais oro uoste. Kelionės draugai – Dmitrijus, Andrius, Marius, Indrė, Simona, Julius. Einame pro apsaugą ir laukiame skrydžio, pašnekame su kitais pažįstamais keliautojais, jie šį kartą vyksta apžiūrėti miesto turistiškai, su gyvenimu viešbutyje. Išskrendame į Kijevą. Po geros valandos nusileidžiame Ukrainos sostinėje.

Pirma diena Ukrainoje

Nusileidę Ukrainoje ieškome kur įsigyti vietinio ryšio kortelę, kad susisiektume su vietiniais speleologais, kurie suteikė mums prieglobstį Kijeve ir ieškome, kaip nusigauti į miesto centrą. Degalinėje nusiperkame telefono sim kortelę, susiskambiname su Nikita, kuris mus po kelių valandų pasitiks ir nuves į mūsų nakvynės vietą – Ukrainos speleologų būstinę, įsikūrusią senoje slėptuvėje po daugiabučiu namu.

Už kelias grivnas nuvykstame į miesto centrą ir ieškome kur pavalgyti. Po kiek laiko parašo Nikita, jog jis jau atsilaisvinęs ir galime susitikti. Aukštas, greitai vaikščiojantis speleologas nuveda mus į vietą, kurioje praleisime artimiausias dvi naktis, duoda raktus ir pasiūlo aprodyti miesto įžymybes, jeigu tik suspėsime paskui jį. Greitu žingsniu, pamesdami vis po porą žmonių apeiname miesto įžimybes – šv. Mykolo, šv. Sofijos cerkves ir kitus įžymius objektus.

Išsiskiriame su Nikita, pailsime po šio bėgimo-ėjimo vietoje, nuo kurios atsiveria vaizdas į Kijevą ir galvojame ką veiksime toliau. Nusprendžiame paskambinti Exploderiui, žmogui, kurio kontaktą gavome per kelis žmones. Jis pasiūlo už geros valandos susitikti vienoje iš Kijevo metro stotelių, pasakome, jog būsim ir judame link savo būstinės. Užsidedame guminius batus, patogią aprangą, pasiimame prožektorius ir keliaujame susitikti su žmonėmis, kurie šiandieną parodys kažką įdomaus.

Šiek tiek vėluojame, naujieji draugai mūsų jau laukia. Iš pradžių aplinkoje tvyro šioks toks sumišimas, nes jie galvojo, jog būsime vos 2 žmonės, o mūsų – netgi 7! Negi dabar pasakysi, jog neišeis aprodyti požeminio Kijevo? Pirma vieta į kurią Exploderis su kolega mus nusivedė – drenažo sistemos, tokio statinio mūsų Lietuvėlėj nerasi niekur, nes jos naudojamos miestų, pastatytų kalnuotose vietovėse, šlaitų nusausinimui. Kolegos papasakoja kaip elgtis, kai jie atidarys dangtį, sutariame kas po ko eina ir judame link dangčio, pro kurį lendame po žeme. Vos už keliasdešimt metrų stovi milicijos mašina, keli vyrai stovi ir išpūstom akim žiūri į mus, o mes nesijaudindami greitai sulendame į požemius, paskutinis po savęs uždaro dangtį.

Kelias valandas klaidžiojame po žeme. Tai siaurais, tai praplatėjusiais, tai vėl susiaurėjusiais tuneliais, kurie veda nežinia kur. Galiausiai išlendame ten, kur įlindome. Nusprendžiame, jog dar labai anksti ir laiko dar kažką nuveikti yra. Vietiniai pasiūlo aplankyti kitą drenažo sistemą, kuri yra visai šalia. Žinoma sutinkame ir po kelių minučių būname prie kito įėjimo. Šį kartą nereikėjo atidarinėti jokių dangčių, kažkur lipti ar šliaužti, viskas daug paprasčiau – paprastas, platus įėjimas.

Laikas po žeme nebesvarbus, todėl dabar negaliu pasakyti kiek laiko praleidome šiose sistemose, tačiau, kai išlindome į paviršių pro vietinių vadinamą „giljotiną” lauke buvo tamsu. Visi purvini, su guminiais batais nusprendžiame judėti „namo”, link centro.

Išsiskiriame su mūsų gidais, grįžtame į bunkerį, persirengiame, apsilankome parduotuvėje, valgome ir šnekamės įvairiomis temomis iki tol, kol pradeda reikštis noras miegui.

Antroji diena

Šeštadienis, keliamės anksti, reikia daug ką nuveiki ir pamatyti. Susisiekiame su Stasu, kuris turėtų mus pavedžioti po apleisas Kijevo vietas, tačiau paskambinus paaiškėja, jog jis šiek tiek apsirgęs. Stasas pasiūlo susisiekti su jo kolegomis, kurie mus vakar vedžiojo po drenažo sistemas. Taip ir padarome, susitariame po poros valandų susitikti centrinėje Kijevo aikštėje, kurioje dabar vyksta neramumai ir bręsa revoliucija.

Šiandieną miesto tyrinėtojai siūlo pavaikščioti požeminės upės (lietaus kolekoriaus), Klovos vaga, o mes su didžiausiu entuziazmu sutinkame. Patekimo procesą ir klaidžiojimą po žeme pateiksiu video formatu, nes žodžiais visko neperteiksi 🙂

Netoli išėjimo iš požemio randame paminklinę lentą, vietinių digerių pakabintą šiame tunelyje mirusiems kolegoms. Ant jos parašyti žodžiai – „Jie ėjo į tamsą ieškodami šviesos”. Batai prisemti šalto vandens, nusprendžiame netoli išėjimo pasivaišinti lietuviškomis vaišėmis ir traukti savais keliais. Nuoširdžiai padėkojome vietiniams už šias dvi dienas, kurias jie paskyrė mums ir išsiskyrėme.

Grįžtame į „namus”, valgome, galvojame ką veiksim vakare ir persirengiame, kad nebūtume su šlapiais drabužiais. Šalia esančioje picerijoje randame inernetą, pavalgome picų ir tęsiame šiandienos nuotykius toliau. Turime kelių, vietinių rekomenduotų vietų koordinates. Nusprendžiame vykti prie nebaigto statyti namo, nuo kurio turėtų atsiverti gražus vaizdas į naktinį Kijevą. Važiuojant metro susigalvojame sau pramogų: kol metro sustoja stotelėje – iššokame iš jo ir per minią žmonių bėgame iki tolimiausio įmanomo vagono, kol užsidarys durys, tikriname vienas kito „drąsą” žiūrėdami, kuris ilgiausiai išbus vagone, metro sustojus stotelėje, kurioje mums reikia išlipti.

Vos išlipus metro stotelėje prieš mus stovi didžiulis, daugybės aukštų namas be langų, ten mūsų tikslas. Ateiname iki jį supančios tvoros – viskas aklinai uždaryta, teritorija apjuosta betonine tvora ant kurios viršaus – spygliuota viela, kai kuriose vietose matosi apsaugos nameliai, bet vienoje vietoje randame prakapstytą pralindimą po tvora. Mūsų moteriškosios lyties keliauninkės pasirenka apsilankymą parduotuvėje, o mes penkiese lendam po tvora. Paėjus keliasdešimt žingsnių mus pasitinka lojantis šuo, laiko laukti nėra, priešais mane ėjęs Dmitrijus pradėjo bėgti link pastato, aš paskui jį, o kiti 3 nusikaltėliai spruko iš teritorijos.

Tokiais nuotykiais prasidėjo antrosios dienos vakaras. Ieškome patekimo ant stogo, tačiau laiptinėje praėjimai užvirinti, o išėjimai – vos keli, išsirenkame lengviausią ir pradedame bėgti, peršokę 3 tvoras – mes laisvėje, nesukandžioti šunų ir nepagauti apsaugos. Susisiekiame su panelėmis, susitinkame, o kiti trys veikėjai bando tartis su DVIEM apsauginiais, jog įleistų legaliai pasivaikščioti, tačiau to nepavyksta padaryti.

Kitas objektas – nebaigtas statyti namas kitoje vietoje. Išsiskiriame su merginomis, jos grįžta į centrą. Atvykę prie namo ieškome patekimo į teritoriją, tas vyksta nelabai sėkmingai. Mus palieka Dmitrijus, kuris irgi nusprendė grįžti į centrą, likom keturiese. Pabandom susitarti su apsauga, jog įleistų legaliai, tačiau ir vėl nepavyksta. Nusprendžiame pabandyti patekti ant šalia esančio gyvenamojo namo stogo, kurio tvarką prižiūri komendantė. Vos įėjus ji mus pasitinka, o mes angliškai bandome ją įtikinti, jog važiuojame liftu pas Dima, kuris gyvena 12 aukšte, o sakant „twelve” rodom 4 pirštus 🙂 . Ji rusiškai bando išsiaiškinti kas mes ir ko mes norime, tačiau nusileidžia liftas ir mes palydimi draugišku „griobany amerikantsy” kylame į viršų. Pakilę į viršutinį aukštą randame užvirintą liuką, po nesėkmingos operacijos leidžiamės liftu žemyn ir nusprendžiame vykti į centrą.

Nusprendžiame apžiūrėti „gėjų” (draugystės) arką, kuri naktį nusidažo vaivorykštės spalvomis, kol grožimės naktine panorama pamatome bėgiojančius žmones su telefonais ir prožektoriais. Kaip vėliau paaiškėjo, jie – encounter žaidėjai, kurie nuoširdžiai tikėjo, jog mūsų švytintys prožektoriai ir karinė atributika padaro mus žaidimuose aktyviai naudojamais agentais. Deja, taip nebuvo, todėl kelios komandos su mum padiskutavusios toliau nuėjo ieškoti kodų.

Nusprendžiame traukti namo, o pakeliui, einant požemine perėja aptikome tai, ko niekas iš mūsų nesitikėjo – atidarytą šiluminę trasą. Iš pradžių nedrąsiai, palikę vieną žmogų prie durų einame tolyn, kol pamatome vieną iš galimų išėjimų. Tuomet visi keturiese einame šilumine trasa, kurios tuneliuose – įvairių organizacijų (pvz. nacionalinio naftos banko) elektros laidai, šiluminiai vamzdžiai. Keliaujame tuneliu, kuris kaip įsivaizduojame yra po centrine Kijevo gatve, kol prieiname duris, pro kurių tarpus matosi šviesa, įsidrąsine pabandome jas atidaryti, užrakintos. Šalia sukrautos krūvos šluotų, atšvaitinės liemenės, kambariuke yra spintelės, skirtos drabužiams. Nusprendžiame grįžti atgal ir išlysti pro kurį nors liuką. Pirmas sėkmingas bandymas ir pro skylę girdisi moters spiegimas, pasižiūrėjus matau išsigandusią moterį įsikibusią vyrui į parankę (juk ne kiekvieną dieną pamatysi žmones lendančius iš po žemės). Kad neatkreiptume dėmesio nusprendžiame ieškoti kito išėjimo. Antras bandymas – dangtis atidarytas, už 20 metrų stovi milicijos automobilis ir vyras praeinantis pasižiūri žemyn ir draugiškai sako „Privet!”. Nusprendžiame bandyti laimę dar toliau, pabandžius atidaryti liuką, Andrius pamato, jog jis beveik metro stotyje ir saugaus išėjimo ten nėra. Tuo metu tunelyje pamatome šviesas artėjančias link mūsų ir visi draugiškai nusprendžiame, jog ta spiegianti moteris nebuvo pats blogiausias variantas, greitu žingsniu išjungę šviesas grįžtame prie to dangčio, sukaupęs visas jėgas (sunkūs tie dangčiai…) atidarau ir išlendu ant plataus Kreschatik gatvės šaligatvio, nubėgu ir lyg niekur nieko atsisėdu ant suoliuko ir sulaukiu išlendančių kolegų.

Neaišku kelintą kartą nusprendžiame judėti namo, jau pakankamai vėlu. Taip ir darome, iki tol, kol prie vienos iš cerkvių nepamatome masinės scenos filmavimo. Kaip tik tuo metu kai atėjome pradėjo kviesti filmuotis, mes pagalvojome ir nusprendėme eiti su minia. Kadangi rusų kalba tikrai nėra mano stipriausia sritis, tai atsistoju šalia Juliaus, Andrius su Mariumi stovi kitoje eilėje. Po daugelio nurodymu ir nesėkmingų bandymų visai žmonių masei susirikiuoti išsiaiškiname, jog čia filmuoja reklamą prieš AIDS ir netgi turėtų sumokėti 50 litų ekvivalentą. Po kiek laiko organizatoriai apdovanojo mus pertrauka ir šilta arbata, paklausus ar ir mes gausim pinigų atsakymas buvo neigiamas – reikėjo anksčiau užsiregistruoti. Išgeriame po 2 puodelius arbatos ir judame namo, visgi jau trečia valanda ryto ir kiti kelionės draugai jau miega. Aišku grįžę neleidom jiems miegoti ir pasakojome savo dienos įspūdžius. Po kiek laiko visi nuėjome miegoti.

Trečioji diena Ukrainoje

Kuo toliau – tuo įspūdingiau. Šiandieną paskambinome Stasui, jo sveikata pagerėjo ir jis sutinka mus pavedžioti. Reikalavimai kaip ir praeitomis dienomis – guminiai batai ir patogi apranga. Susitinkame su Stasu ir jo draugais, merginos šiandieną vėl nusprendžia atsiskirti. Pirma vieta į kurią jie mus nuveda – lietaus kolektorius po viena iš Kijevo gatvių. Šiek tiek pavaikščiojam, pasifotografuojam ir kaip vėliau paaiškėjo, guminių batų daugiau nereikės.

Kitos tądien aplankytos vietos paliko didžiausią įspūdį. Pirmiausia mus nuvedė ant pradėto griauti pėsčiųjų tilto, kuris yra šalia prieplaukos ir laivų statyklos. Smagus palaipiojimas ir pasifotografavimas.

Vietiniai papasakojo apie interneto žvaigždę Mustang Wanted, kuris be jokių apsaugų ant šio tilto užlipo tik metalinėmis vijomis, naudodamasis tik savo rankų jėga.

Nulipę nuo tilto traukiame prie kito objekto – nebaigto statyti tilto, kurio istorija labai liūdna. Likus uždėti paskutines sijas nuvirto plaukiojantis kranas, nuo to laiko darbų pabaiga vis atidėliojama ir niekas nežino kada jis bus sutvarkytas.

Šį lipimą irgi pateiksiu video formatu, nes žodžiais visko nepapasakosi.

Po tilto pasivaikštome po Kijevą, nueiname į ukrainietiško maisto kavinę, kurioje prisivalgome kiek telpa. Nusprendžiame aplankyti porą vietų, nuo kurių atsiveria vaizdas į naktinį miestą, viena iš jų – miesto senamiestyje dalinai naudojamas pastatas, į kurį bandant patekti vos nepasimoviau ant tvoros, plyšo tik kelnės, dėkui Dievui. Patekimas ant stogo uždarytas, o ir iki uždaryto praėjimo patekome tik trise, kiti – per stori 🙂 Teko pasitenkinti tokiu vaizdu:

 

Aplankome kitą vietą, kuri jau niekuo nepavojinga – paprastas kalnas, sutinkame daug Staso draugų, pasisveikiname ir nueiname savais keliais. Šnekame įvairiomis temomis, kol tenka važiuoti iki Staso draugo pasiimti savo daiktų. Vietiniai ukrainiečiai labai draugiškai palydi iki autobuso važiuojančio į oro uostą, pasako vairuotojui kur mus išleisti, palinki sėkmės ir siūlo atvykti dar kartą. Labai įsiminė Staso frazė, jog jis mane įsivaizduoja kaip tipinį Didžiosios Britanijos miestų tyrinėtoją 🙂

Nakvynė oro uoste, o ryte – skrydis namo! Tokia buvo ši kupina adrenalino, nuotykių kelionė.

Įraše panaudotos Dmitrijaus Aldošino (http://pamirsta.lt), Simonos Thym nuotraukos. 

Daugiau nuotraukų ir pasakojimų rasite: Požeminis Kijevas, nebaigtas statyti tiltas, kelionė ir šiek tiek informacijos.

 

Patiko įrašas? Pasidalinkite su draugais! Turite klausimų ar pasiūlymų? Komentuokite!

Komentarai