Pasiekus Turkiją mane pasitiko pasienietis, kuris angliškai nemokėjo nė žodžio ir visą laiką pirštu rodė į mano sandalus, o man vis bandant išsiaiškinti kas jam nepatiko mano vasarinėje avalynėje nusprendė, kad esu beviltiškas ir tiesiog pasukiojęs galvą leido eiti. Turbūt neturistinėje Turkijoje nepriimtina vaikščioti su šortukais ir sandalais. Pasienyje taip pat sutikau lietuvių porą, kurie motociklu iš Antalijos keliauja atgal į Lietuvą. Jie įkalbinėjo, jog laikyčiausi teises motociklui ir kad kitais metais keliaučiau su motociklu, sakė seks mano tinklaraštį. Jeigu skaitote, tai linkėjimai!
Vos perėjęs pasienį atsidūriau visiškoje tuštumoje, aplinkui nedideli kalneliai, automobilių nėra, todėl pirmo per sieną važiuojančio automobilio vairuotojui pasienietis parodė pirštu į mane ir turbūt paprašė paimti, jeigu važiuoja į tą pusę kur man reikia. Taigi, sėdžiu automobilyje ir važiuoju gilyn į Turkiją, labai retai prasilenkiame su kitu automobiliu. Esu paleidžiamas artimiausiame miestelyje ir tęsiu savo kelionę tolyn link Stambulo, įsėdu į dar vieną automobilį ir esu paleidžiamas šalia įsukimo į autostradą, jau temsta. Pravažiavus 3 automobiliams vienas sustoja ir įjungęs atbulinę pavarą privažiuoja prie manęs, taip susipažinome su Hussainu, vyru, kuris išgelbėjo mane nuo nakvynės laukuose ir nuvežė iki Stambulo.