Pasiekus Turkiją mane pasitiko pasienietis, kuris angliškai nemokėjo nė žodžio ir visą laiką pirštu rodė į mano sandalus, o man vis bandant išsiaiškinti kas jam nepatiko mano vasarinėje avalynėje nusprendė, kad esu beviltiškas ir tiesiog pasukiojęs galvą leido eiti. Turbūt neturistinėje Turkijoje nepriimtina vaikščioti su šortukais ir sandalais. Pasienyje taip pat sutikau lietuvių porą, kurie motociklu iš Antalijos keliauja atgal į Lietuvą. Jie įkalbinėjo, jog laikyčiausi teises motociklui ir kad kitais metais keliaučiau su motociklu, sakė seks mano tinklaraštį. Jeigu skaitote, tai linkėjimai!

Vos perėjęs pasienį atsidūriau visiškoje tuštumoje, aplinkui nedideli kalneliai, automobilių nėra, todėl pirmo per sieną važiuojančio automobilio vairuotojui pasienietis parodė pirštu į mane ir turbūt paprašė paimti, jeigu važiuoja į tą pusę kur man reikia. Taigi, sėdžiu automobilyje ir važiuoju gilyn į Turkiją, labai retai prasilenkiame su kitu automobiliu. Esu paleidžiamas artimiausiame miestelyje ir tęsiu savo kelionę tolyn link Stambulo, įsėdu į dar vieną automobilį ir esu paleidžiamas šalia įsukimo į autostradą, jau temsta. Pravažiavus 3 automobiliams vienas sustoja ir įjungęs atbulinę pavarą privažiuoja prie manęs, taip susipažinome su Hussainu, vyru, kuris išgelbėjo mane nuo nakvynės laukuose ir nuvežė iki Stambulo.

Vos įvažiavus į Stambulą supratau, kad šitas miestas ne man, jis per didelis. Hussainas išleido mane „metrobuso” stotelėje, nuo kurios GPS rodė 20 kilometrų iki mano tikslo, taigi variantas eiti pėsčiomis atkrito. Iš stotelės turėjau nuvažiuoti į mane priėmusios merginos Inci namus. Tačiau viskas buvo ne taip paprasta kaip atrodė, į Stambulą atvykau vėlai vakare, neturėjau vietinės valiutos, o pabandžius autobusu važiuoti „zuikiu” vairuojas pradėjo spausti garsinį signalą, taip leisdamas suprasti, jog jau metas išlipti. Pradėjau nesėkmingai ieškoti, kur išsikeisti pinigus, o galiausiai teko pasinaudoti bankomato paslaugomis.

Pagaliau atsisėdus į autobusą pradėjau važiuoti link savo tikslo, o už geros valandos mane pasitiko besišypsanti Inci su Philipu, kuris yra austras couchsurferis atvykęs aplankyti Stambulo ir pas Inci gyveno jau kelias dienas, o judviejų santykiai jau buvo truputį daugiau nei couchsurfingo draugų. Inci – studentė, kuri gyvena visai šalia savo universiteto „campuso”, todėl iki miesto buvo nemažas atstumas.

Kitą dieną su Philipu nusprendėme pasivaikščioti po miestą. Kaip ir kiekvienas kebabų megėjas įgyvendinau mini svajonę – suvalgyti kebabą Turkijoje, paragavau turkiškos arbatos, kuri yra pakankamai stipri, suradau pirmą savo geocaching lobį Turkijoje, apsilankiau prieskonių turguje (spice bazar). Įspūdžius perteiksiu nuotraukomis:

Pirma diena buvo turbūt įspūdingiausia, kelios kitos – savotiškas laiko švaistymas ir buvimas su žmonėmis, su kuriais neturim bendrų pomėgių. Inci ir Philipas kiekvieną vakarą bandydavo mane nusivesti į klubus, kurie visiškai manęs nežavi, taigi miegodavome iki pietų, po to pasivaikščiodame aplink universitetą, pavalgydavome, o po to susipažindavome su Inci draugais ar draugėmis ir vėl į miestą. Taip praleidau maždaug savaitę. Bet viena diena šiek tiek įsiminė, kai Inci sako, važiuojam šį vakarą miegot į Aziją? Pasirodo jos tėvai turi butą azijietiškoje Stambulo dalyje, į kurią galima nuvykti su autobusu arba laivu. Taigi, susipažinome su azijietiška Stambulo dalimi, ten pernakvojome ir skaniai papusryčiavome.

Dienas stengdavausi leisti vienas, susipažinti su žmonėmis, pamatyti kuo daugiau įdomių vietų.

Beslampinėdamas Stambule susipažinau su Tolga ir Anil – vaikinu ir panele, kurie savanoriavo „Ask Me” projekte, kuris mane šiek tiek nustebino. Jie visiškai nemokamai padėdavo turistams, atsakydavo į jų klausimus, duodavo žemėlapį. O tą darydavo, dėl to, kad norėjo lavinti savo anglų kalbą (kai kurie savanoriai – vokiečių ar kitas). Anil ir Tolgos svajonė abiems išvykti gyventi į Japoniją. Susipažinę, apsikeitę kontaktais, atsakęs į jų klausimus ir pamatęs jų išpūstas akis kai sužinojo, jog keliauju autostopu išsiskyrėme, tačiau kitą dieną vėl nusprendėme susitikti. Anil nusivedė į mamos darbą, ten pavaišino arbata, vėliau nusivedė į Turkijos pinigų muziejų, o Tolga pasiūlė paskutinę naktį Turkijoje nakvoti pas jį, nes jis gyveną praktiškai Stambulo priemiesty, o nuo jo namų iki kelio į Graikiją buvo vos pora kilometrų. Ši žinia mane labai pradžiugino, nes iki tos akimirkos net neįsivaizdavau, kaip reikės išvažiuoti iš miesto, kuris tęsiasi ~100 kilometrų.

Taigi, toks tas trumpas, 9 dienų apsilankymas Turkijoje, o konkrečiau Stambule. Labai džiaugiuosi susipažinęs su Philipu, Inci, kuri išsiverkė ant peties išvykus Philipui, o dar labiau džiaugiuosi susipažinęs su Tolga ir Anil, su kuriais dienos buvo šiek tiek įdomesnės, Tolgos mama, kuri sočiai pavalgydino, gausiai prikrovė maisto „kelionei į Graikiją”. Pats miestas buvo įdomus pamatyti, bet grįžti ar net gyventi į jame tikrai nenorėčiau, man jis tiesiog per didelis ir perkrautas. Toliau – Graikija ir likę Balkanai.

Patiko įrašas? Pasidalinkite su draugais! Turite klausimų ar pasiūlymų? Komentuokite!

Komentarai