Godafoss

Kelionė į Islandiją – Viduryje Niekur

Pasiekus pirmąjį, pagrindinį Islandijos kelią tęsėme savo kelionę tolyn. Iš karto susitranzuojame automobilį, kuris važiuoją į šiaurinio Islandijos regiono sostinę – Akureyri. Šis miestas taip pat yra antras pagal dydį miestas Islandijoje. Mus vežė du studentai, kurie planuoja pradėti studijas Danijoje, pasikalbėjome apie jų tikslus, norus, palyginome kainas Islandijoje ir baltijos šalyse. Tiek jie, tiek mes pasidalinome kelionių įspūdžiais, tad kelionė tikrai neprailgo ir mes pasiekėme Akureyri.

Kaip minėjau anksčiau, miestai Islandijoje tikrai nėra įspūdingi, juose nėra daug lankytinų ar nuostabaus grožio objektų, tad Akureyri mieste ilgai neužsibuvome ir patraukėme link Godafoss krioklio. Šis krioklys yra ant pirmojo kelio, tad jį pamato labai daug turistų, krioklio aukštis – 12 metrų, plotis – apie 30. Tiek su fotoaparatais, tiek su akimis bandėme įamžinti krioklį ir mintimis ruošėmės 3-4 dienų žygiui, kuris prasidėjo nuo Godafoss krioklio.

Skaityti toliau

Kelionė į Islandiją – Vakariniai Fjordai

Šiltai išsimiegojus išaušo rytas, kai teko atsisveikinti su naujosiomis draugėmis Ieva ir Monika bei pradėti keliauti tolyn – aplink Islandiją. Nusprendėme vytis gerą orą, kuris tuo metu buvo šiaurinėje salos dalyje, tad įsėdę į autobusą, nuvažiavome į Mosfellsbær. Ten suradome 2 esančius geolobius ir atsistojome ant kelio iškėlę nykščius aukštyn, neužilgo sustojo moteris, kuri mus pavežė iki Borgarnes miestelio, pervežė per visą pagrindinę miesto gatvę ir paleido jos gale, kad pėsčiomis grįžtume iki pagrindinio kelio, nes norėjo, jog susipažintume su miesteliu, kuriame ji gyvena. Ji padarė tai dėl to, jog dauguma turistų Borgarnes miestelį įsivaizduoja kaip degalinę esančią ant pirmojo kelio. Jeigu atvirai, nieko įspūdingo jame nepamatėme ir netrukus stovėjome ant pirmo kelio ir keliavome tolyn.

Neužilgo susitranzavome vairuotoją, kuris mus paleido šalia kelio vedančio į vakarinių fjordų regioną. Vos išlipus iš automobilio nustebome, kodėl čia nėra žmonių, automobilių ir civilizacijos, bet kaip vėliau supratome, tuo keliu važinėjo pakankamai daug automobilių… Skaityti toliau

Islandija

Kelionė į Islandiją – Reikjavikas

Grįžus iš Indijos, susirgus kepenų uždegimu, pailsėjus, vasarą praleidus ramiai atėjo ilgai laukta kelionė į Islandiją, į ją išsiruošėme kartu su Ingrida, aš – 15 dienų, ji – 16 dienų (bilietus pirkau vėliau ir taip buvo pigiau). Daiktus kaip visada teko pakuotis paskutinėmis dienomis, nusipirkti įvairių maisto produktų, kurie bent laikinai padėtų išgyventi Islandijoje, kuri yra viena iš brangiausių šalių, kuriose teko pabūvoti.

Susitinkame oro uoste, pereiname patikrą ir laukia skrydis į šalį, kurioje praleisime 2 savaites, į šalį, kurioje galima pamatyti tai, ko nepamatysi kitur – milžiniškus krioklius, iš žemės iššokstančius geizerius, gigantiškus ledynus, didžiulius ugnikalnius, plotus nusėtus lava ir jokių miškų! Laukė kelių valandų persėdimas Norvegijoje, tad nusprendėme surinkti arčiausiai oro uosto esančius geocache’us, vienas iš jų buvo terrain 4.5 sudėtingumo, reikėjo lipti į didelę storą eglę.

Skaityti toliau

Makedonija

Avantiūra 2014 15 dalis – Makedonija ir sostinė Skopjė

Palikti Albaniją ir Cleone buvo gana liūdna, tačiau laukė tolimesni nuotykiai – Makedonija ir likusios Balkanų valstybės. Susikroviau daiktus ir ankstų rytą išėjau ant kelio, kuris dar miesto teritorijoje, tačiau vieta sustoti – puiki. Šiek tiek palaukus sustojo tarpmiestinis mikroautobusas, turėjęs laisvą vietą ir nepaėme pinigų už vežimą. Neilgai truko, kol pasiekiau Struga miestelį esantį Ohrid ežero pakrantėje, ten suradęs parduotuvėlę užkandau ir patraukiau toliau į kelią, dienos tikslas – pasiekti Skopjė, kuriame susitiksiu su Miloshu, susipažinsiu su miestu ir keliausime kartu per Makedoniją. Tranzuojant pavyko sutikti girtą vyrą, kurį paėmęs vairuotojas paėmė ir mane, išklausyti jo dainuojamų įvairių angliškų dainų, o galiausiai, kai vairuotojas paleido susipykti ir paaiškinti, jog nenoriu, kad jis tranzuotų su manimi.

Vėlų vakarą pasiekiau Skopjė, dideliame prekybos centre picerijoje paprašius slaptažodžio iš pradžių gavau neigiamą atsakymą, tačiau savininkas susidomėjo manimi, pradėjo klausinėti ką čia veikiu, iš kur esu ir išgirdęs mano istoriją atlėgo ir davė prisijungimo slaptažodį, tad naudojausi internetu ir laukiau kol Miloshas atvyks į Skopjė. Po kelių valandų su juo susitikau autobusų stotyje ir patraukėm link jo draugo Deniso namų, pas kurį apsistosime 2 naktims.

Skaityti toliau

Albanija

Avantiūra 2014 14 dalis – Albanija ir jos sostinė Tirana

Prieš išvykstant į kelionę didžiausia baimė ir nežinomybė buvo dėl Albanijos. Albanija atrodė toks pamirštas Dievo kampelis, kuriame keliautojas tikrai nesijaus saugus. Atrodė, jog toks pats kiekis albanų įvykdomų vagysčių internete lauks ir šalyje. Vykstant iš Salonikų į Albaniją tikėjausi pasiekti Tiraną ir apsistoti pas Cleone tą pačią dieną, tačiau svajonės lieka svajonėmis.

Tranzuodamas pasirinkau kaip visada sudėtingiausią kelią to nenorėdamas (beveik kaip visoje kelionėje…). Iš Salonikų pasiekiau Florina miestelį be didelių problemų, buvau apklaustas vairuotojo ar turiu pasą, ar nesu nelegalas, nes veždamas tokį jis užsitrauks sau didelių bėdų. Tas ruožas, per kurį nusprendžiau kirsti sieną į Albaniją yra populiarus tarp nelegalų norinčių pakliūti į Graikiją, nes turi daugybę miškų, kalnų. Tranzuodamas prie restorano esu pakalbinamas vietinio žmogaus, jis bando mane atkalbėti, jog nevykčiau į Albaniją, tačiau nesėkmingai. Prasidėjus lietui tenka slėptis po restorano stogeliu. Stovint iškėlus nykštį išraiškingai sustoja niekuo neišsiskiriantis automobilis, prieš mano akis policininko pažymėjimas ir 3 vyrai apsirengę civiliais paprašo mano dokumento, pasiteirauja kodėl aš čia stoviu, kur keliauju ir kitų policininkams būdingų klausimų. Išsiaiškinę, kad nesu nelegalas albanas vyrai patraukė savo keliais.

Skaityti toliau

Graikija

Avantiūra 2014 13 dalis – Graikija, naktis ant kalno ir Salonikai

Palieku Tolgos namus, esu aprūpintas daug maisto, kuris yra skirtas kelionei ir traukiu link greitkelio, kuris veda į Graikiją. Tikslas – už dviejų-trijų dienų pasiekti Salonikus, kur buvusios klasiokės sesės draugės draugė priims nakvynei ( :)))) ).

Greitkeliu paėjus porą kilometrų randu patogią vietą tranzavimui, neužilgo sustoja automobilis, kuris paveža kelias dešimtis kilometrų man reikiama kryptimi. Pakeitęs kelis automobilius pasiekiu Turkijos-Graikijos sieną, ją bandau kirsti pėsčiomis, o perėjęs sieną išsiaiškinu, kad patekau į karinę zoną, kurioje pėsčiomis vaikščiot negalima, esu pastatomas šalia pasieniečio, reguliuojančio eismą ir tik toje vietoje galiu tranzuoti. Tuo metu pasijaučiau beviltiškai, nes atrodė, jog niekas neims tranzuotojo, stovinčio prie pasieniečio, kuris reguliuoja kada automobiliai gali važiuoti, o kada ne. Tačiau su antra banga važiuojantis pirmasis automobilis sutiko mane paimti kartu.

Skaityti toliau

Kelionė į Turkiją

Avantiūra 2014 12 dalis – Turkija. Vieną dieną Europoje, kitą – Azijoje

Pasiekus Turkiją mane pasitiko pasienietis, kuris angliškai nemokėjo nė žodžio ir visą laiką pirštu rodė į mano sandalus, o man vis bandant išsiaiškinti kas jam nepatiko mano vasarinėje avalynėje nusprendė, kad esu beviltiškas ir tiesiog pasukiojęs galvą leido eiti. Turbūt neturistinėje Turkijoje nepriimtina vaikščioti su šortukais ir sandalais. Pasienyje taip pat sutikau lietuvių porą, kurie motociklu iš Antalijos keliauja atgal į Lietuvą. Jie įkalbinėjo, jog laikyčiausi teises motociklui ir kad kitais metais keliaučiau su motociklu, sakė seks mano tinklaraštį. Jeigu skaitote, tai linkėjimai!

Vos perėjęs pasienį atsidūriau visiškoje tuštumoje, aplinkui nedideli kalneliai, automobilių nėra, todėl pirmo per sieną važiuojančio automobilio vairuotojui pasienietis parodė pirštu į mane ir turbūt paprašė paimti, jeigu važiuoja į tą pusę kur man reikia. Taigi, sėdžiu automobilyje ir važiuoju gilyn į Turkiją, labai retai prasilenkiame su kitu automobiliu. Esu paleidžiamas artimiausiame miestelyje ir tęsiu savo kelionę tolyn link Stambulo, įsėdu į dar vieną automobilį ir esu paleidžiamas šalia įsukimo į autostradą, jau temsta. Pravažiavus 3 automobiliams vienas sustoja ir įjungęs atbulinę pavarą privažiuoja prie manęs, taip susipažinome su Hussainu, vyru, kuris išgelbėjo mane nuo nakvynės laukuose ir nuvežė iki Stambulo.

Skaityti toliau

Juodoji jūra

Avantiūra 2014 11 dalis – Bulgarija ir kelias link Turkijos

Po ilgo laiko tarpo, kai tinklaraštis neturėjo įrašų – prisiverčiu aprašyti dar vieną šalį, kurioje praleidau kelias dienas avantiūros 2014 kelionės metu. Šis įrašas – pirmasis, kuris rašytas jau nebe kelionės metu, o grįžus namo.

Susitranzuoti automobilį iš Bukarešto užmiesčio nebuvo viena iš lengvųjų užduočių. Man stovint ant kelio sustojo keli automobiliai, tačiau, kai vairuotojams pasakydavau frazę – „Fara bani“ jie pasukiodavo galvą į šonus ir nuvažiuodavo. Pastovėjus kelias valandas sustojo vaikinukas, kuris važiavo į Rumunijos pasienio miestelį – Giurgiu, nedvejodamas sėdau į automobilį, linksmai pašnekėjus kelionė neprailgo ir aš jau stoviu šalia degalinės, link Bulgarijos pasienio miesto – Ruse.

Ruse mieste mane nusprendė priimti Alexandrina su šeima. Jie, dėka couchsurfing projekto yra priėmę daugybę užsieniečių – tranzuotojų, keliautojų su dviračiais ar automobiliu, todėl tikrai nėra Couchsurfingo naujokai. Šeimyna – super draugiška, linksma ir visokia kitokia. Tuo pačiu metu, kai priėmė mano paskutinės minutės prašymą, jie buvo priėmę ir 2 prancūzes merginas, kurios 2 savaites autostopu tyrinėjo Bulgariją. Skaityti toliau

Rumunijos šeima

Avantiūra 2014 10 dalis – Kelionė į Rumuniją ir Bukareštas

Taigi, paskutinę naktį Kišiniove praleidau ant apleisto viešbučio stogo, ryte atsikėliau, kai kylančios saulės spinduliai pradėjo spiginti į mano veidą. Susipakavęs daiktus viešuoju transportu patraukiau link užmiesčio ir pradedėjau savo kelionę link Rumunijos, kurioje praleisiu kelias dienas. Atsistoju ant kelio, ištiesiu ranką su iškeltu nykščiu ir pakankamai greitai sustoja pirmas automobilis, kuris paveža daugiau nei 40 kilometrų.

Pakeitęs kelis automobilius, porą kartų pasakęs, kad už kelionę autostopu nemokėsiu nelegaliems taksi pasiekiu Rumunijos pasienį ir vos išleistas iš automobilio šalia sienos susistabdau kitą, kuris nuveža mane visai netoli Bukarešto. Greitai išmokstu frazę „fara bani“, kuri reiškia, jog neturiu pinigų ir nesu pasiruošęs mokėti už pavežimus susitranzuotiems automobiliams. Pradėjus temti supratau, jog Bukarešto tą dieną nepasieksiu, bet eidamas ir dairydamasis vietos, kur galėčiau pasistatyti palapinę vis iškeliu nykštį pravažiuojantiems automobiliams. Greitai sustoja pikapas, vairuojamas vyro, kuris visiškai nešneka angliškai, tačiau paskambina dukrai, kuri mums padeda vertėjaudama, galiausiai važiuoju pas juos į namus, ten esu sočiai pamaitinamas, filmuojamas, fotografuojamas, iš manęs yra juokiamasi, kai papasakoju kaip keliauju, kur buvau ir kokie tolimesni planai. Kaip supratau, buvau vienas iš labai labai retų svečių užsieniečių pas juos kaime.

Ryte esu prikeliamas, kai vyras mane paėmęs nuo kelio, fermos savininkas pradeda į mano kambarį vesti savo darbuotojus ir mane rodo kaip kokį eksponatą – „Žiūrėkit, čia lietuvis, užsienietis“. Vyro žmona pakviečia kaimynes, kurios bando su manimi šnekėti rusiškai, pakviečia pas save pavalgyti sriubos, virtos ant laužo, paragauti jų pačių virtos naminės. Sriubos įpila pilną dubenėlį ir siūlo dar, naminės pilną puodelį, o pasakius, kad jo tikrai negersiu šiek tiek nuliūsta.

Skaityti toliau

Moldova

Avantiūra 2014 9 dalis – Moldova, Kišiniovas

Šioje Avantiūros 2014 palyginus su kitomis dalimis nuotraukų bus nedaug, šiek tiek daugiau teksto. Taigi, pagaliau atėjo metas palikti Ukrainą, šalį kurioje praleidau daugiau nei 40 dienų. Su Nastia sėdame į tą pačią „maršrutką“, kuri važiuoja link jos darbo ir kelio į Moldovą. Pasiekus stotelę, kurioje man reikia išlipti pamatau nemažai policijos pareigūnų, todėl žingsniuoju toliau nuo jų, nes žmonės tikrai nestos, kai aplinkui stovi policija ir gali prisikabinti prie jų. Paskaičius internete apie keliavimą į Moldovą visur rekomenduojama nevažiuoti pro Prednestrovję, kuri pasiskelbus sąlyginai nepriklausoma ir įvažiavus į Moldovą pro ją negauni štampo į pasą, todėl gali kilti problemų, kai norėsi išvykti iš šalies. Taigi, paklausau tiek draugų, tiek šeimos, tiek interneto ir darau šiokį tokį lanką, kad aplenkti Pridnestrovję.

Pirmo automobilio reikėjo laukti pakankamai ilgai, vis pakeičiant tranzavimo vietą. Tačiau pagaliau sustoja vaikinas – smulkus verslininkas, kuris perka žuvį didesniais kiekiais ir ją išvežioja po mažesnius Ukrainos miestelius su savo sunkvežimiu-šaldytuvu. Jis mane nuveža iki Ukrainos-Moldovos sienos, kurią galima pereiti pėsčiomis, bandant tą daryti pasieniečiams kyla įtarimų, kodėl aš į Ukrainą įvažiavau birželio 26 dieną per Lenkijos-Ukrainos sienos punktą, o išvažiuoju rugpjūčio 6 per Ukrainos-Moldovos sienos punktą. Taigi esu pakalbinamas trijų pasieniečių, paviršutiniškai patikrinama mano kuprinę, o vienas pasienietis palinki jau nebesibastyti ir važiuoti pas tėvus namo. Taigi, su tokiais nuotykiais palieku į Ukrainą ir laukia kelių kilometrų atkarpa, kurios žemė priklauso vienai valstybei, o keliai – kitai. Šią atkarpą nusprendžiau įveikti pėsčiomis, todėl žingsniuoju porą valandų. Šalia Moldovos sienos patikros punkto išleidžiu dalį likusių grivnų, nusiperku šalto vandens, kuris labai atgaivina ir bandau patekti į Moldovą.

Skaityti toliau