Taigi, paskutinę naktį Kišiniove praleidau ant apleisto viešbučio stogo, ryte atsikėliau, kai kylančios saulės spinduliai pradėjo spiginti į mano veidą. Susipakavęs daiktus viešuoju transportu patraukiau link užmiesčio ir pradedėjau savo kelionę link Rumunijos, kurioje praleisiu kelias dienas. Atsistoju ant kelio, ištiesiu ranką su iškeltu nykščiu ir pakankamai greitai sustoja pirmas automobilis, kuris paveža daugiau nei 40 kilometrų.

Pakeitęs kelis automobilius, porą kartų pasakęs, kad už kelionę autostopu nemokėsiu nelegaliems taksi pasiekiu Rumunijos pasienį ir vos išleistas iš automobilio šalia sienos susistabdau kitą, kuris nuveža mane visai netoli Bukarešto. Greitai išmokstu frazę „fara bani”, kuri reiškia, jog neturiu pinigų ir nesu pasiruošęs mokėti už pavežimus susitranzuotiems automobiliams. Pradėjus temti supratau, jog Bukarešto tą dieną nepasieksiu, bet eidamas ir dairydamasis vietos, kur galėčiau pasistatyti palapinę vis iškeliu nykštį pravažiuojantiems automobiliams. Greitai sustoja pikapas, vairuojamas vyro, kuris visiškai nešneka angliškai, tačiau paskambina dukrai, kuri mums padeda vertėjaudama, galiausiai važiuoju pas juos į namus, ten esu sočiai pamaitinamas, filmuojamas, fotografuojamas, iš manęs yra juokiamasi, kai papasakoju kaip keliauju, kur buvau ir kokie tolimesni planai. Kaip supratau, buvau vienas iš labai labai retų svečių užsieniečių pas juos kaime.

Ryte esu prikeliamas, kai vyras mane paėmęs nuo kelio, fermos savininkas pradeda į mano kambarį vesti savo darbuotojus ir mane rodo kaip kokį eksponatą – „Žiūrėkit, čia lietuvis, užsienietis”. Vyro žmona pakviečia kaimynes, kurios bando su manimi šnekėti rusiškai, pakviečia pas save pavalgyti sriubos, virtos ant laužo, paragauti jų pačių virtos naminės. Sriubos įpila pilną dubenėlį ir siūlo dar, naminės pilną puodelį, o pasakius, kad jo tikrai negersiu šiek tiek nuliūsta.

Šeima mane bando įtikinti, kad iki Bukarešto netranzuočiau, o važiuočiau autobusu, nekreipiant atsikalbinėjimų į ranką įspaudžią pinigų, kurie skirti autobusui ir pavalgymui, atsisveikinus su visomis dukromis ir motina vyras nuveža iki kelio, vedančio į Bukareštą, palinki sėkmės. Tačiau vietoj to, kad laukčiau autobuso aš nuėjau ant kelio ir ištiesęs nykštį per kelias minutes susistabdžiau mikroautobusą važiuojantį tiesiai į Bukareštą.

Bukarešte praleidau 3 naktis, susipažinau su įdomiais žmonėmis, išgirdau įdomių istorijų apie tai, kaip žmonės nebenori gyventi Rumunijoje ir sieja savo ateitį su užsieniu. Radau nemažai geocaching lobių. Apie Bukareštą savo įspūdžius perteiksiu nuotraukomis, o ne sausais aprašymais.

Bukareštas nuo kitų mano matytų miestų išsiskyrė visur kabančiais laidų ritiniais – ant stulpų, ant sienų ir kitų pastatų vietų.

Šalia senamiesčio randu visai įdomų apleistą pastatą ir neužilgo pamatau savadarbes kopetėles kabančias iš antro aukšto balkono. Kelis kartus pabandęs užšokti pagaliau užsikabinu ir pradėjus rankomis prisitraukinėti ir kilti į viršų išgirstu švilpimą iš kitos gatvės pusės. Kito pastato apsauginiui nelabai patiko mano idėja ir bandymas patekti į šį apleistą pastatą, taigi tiesiog patraukiau ieškoti nuotykių toliau.

Bukarešte yra kelios metro linijos, kuriose metro vagonai išpaišyti margais graffiti piešiniais ir miesto vadovybė jau seniai nebesirūpina vagonų išvaizda, retkarčiais nuvalo išpaišytus langus, tačiau spalvotus piešinius palieka ir tas suteikia šiam miestui šiokio tokio išskirtinumo.

Taigi, pirmas mano apsilankymas Rumunijoje ir Bukarešte truko neilgai, kelias naktis, tačiau įspūdį šis miestas paliko, o sutikti žmonės atmintyje išliks ilgai. Tikiuosi dar sugrįšiu į šį miestą, kuriame išpaišyti traukinio vagonai, kabantys laidai gatvėje nieko nestebina ir padaro šį miestą kitokiu, nei kiti.

Patiko įrašas? Pasidalinkite su draugais! Turite klausimų ar pasiūlymų? Komentuokite!

Komentarai