Rumunijos šeima

Avantiūra 2014 10 dalis – Kelionė į Rumuniją ir Bukareštas

Taigi, paskutinę naktį Kišiniove praleidau ant apleisto viešbučio stogo, ryte atsikėliau, kai kylančios saulės spinduliai pradėjo spiginti į mano veidą. Susipakavęs daiktus viešuoju transportu patraukiau link užmiesčio ir pradedėjau savo kelionę link Rumunijos, kurioje praleisiu kelias dienas. Atsistoju ant kelio, ištiesiu ranką su iškeltu nykščiu ir pakankamai greitai sustoja pirmas automobilis, kuris paveža daugiau nei 40 kilometrų.

Pakeitęs kelis automobilius, porą kartų pasakęs, kad už kelionę autostopu nemokėsiu nelegaliems taksi pasiekiu Rumunijos pasienį ir vos išleistas iš automobilio šalia sienos susistabdau kitą, kuris nuveža mane visai netoli Bukarešto. Greitai išmokstu frazę „fara bani“, kuri reiškia, jog neturiu pinigų ir nesu pasiruošęs mokėti už pavežimus susitranzuotiems automobiliams. Pradėjus temti supratau, jog Bukarešto tą dieną nepasieksiu, bet eidamas ir dairydamasis vietos, kur galėčiau pasistatyti palapinę vis iškeliu nykštį pravažiuojantiems automobiliams. Greitai sustoja pikapas, vairuojamas vyro, kuris visiškai nešneka angliškai, tačiau paskambina dukrai, kuri mums padeda vertėjaudama, galiausiai važiuoju pas juos į namus, ten esu sočiai pamaitinamas, filmuojamas, fotografuojamas, iš manęs yra juokiamasi, kai papasakoju kaip keliauju, kur buvau ir kokie tolimesni planai. Kaip supratau, buvau vienas iš labai labai retų svečių užsieniečių pas juos kaime.

Ryte esu prikeliamas, kai vyras mane paėmęs nuo kelio, fermos savininkas pradeda į mano kambarį vesti savo darbuotojus ir mane rodo kaip kokį eksponatą – „Žiūrėkit, čia lietuvis, užsienietis“. Vyro žmona pakviečia kaimynes, kurios bando su manimi šnekėti rusiškai, pakviečia pas save pavalgyti sriubos, virtos ant laužo, paragauti jų pačių virtos naminės. Sriubos įpila pilną dubenėlį ir siūlo dar, naminės pilną puodelį, o pasakius, kad jo tikrai negersiu šiek tiek nuliūsta.

Kelionė į Rumuniją

Kambarys, kuriame miegojau.

Rumunija

Fermos augintiniai.

Ponis fermoje

Ponis fermoje.

Karvės

Labas.

Rumunija

Kombainas.

Rumunijos šeima

Šeima su visomis dukromis ir kaimyne.

Naminė

Lauke verdama sriuba ir naminė.

Šeima mane bando įtikinti, kad iki Bukarešto netranzuočiau, o važiuočiau autobusu, nekreipiant atsikalbinėjimų į ranką įspaudžią pinigų, kurie skirti autobusui ir pavalgymui, atsisveikinus su visomis dukromis ir motina vyras nuveža iki kelio, vedančio į Bukareštą, palinki sėkmės. Tačiau vietoj to, kad laukčiau autobuso aš nuėjau ant kelio ir ištiesęs nykštį per kelias minutes susistabdžiau mikroautobusą važiuojantį tiesiai į Bukareštą.

Bukarešte praleidau 3 naktis, susipažinau su įdomiais žmonėmis, išgirdau įdomių istorijų apie tai, kaip žmonės nebenori gyventi Rumunijoje ir sieja savo ateitį su užsieniu. Radau nemažai geocaching lobių. Apie Bukareštą savo įspūdžius perteiksiu nuotraukomis, o ne sausais aprašymais.

Geocaching lobis

Pirmas geocaching lobis rastas Rumunijoje.

Pastatas Bukarešte

Architektūra Bukarešte.

Rumunijos turizmas

Pastatas Bukarešte.

Bukareštas

Bukareštas, Rumunija.

Bukareštas

Pasažas Bukarešte.

Bukareštas, Rumunija

Pasažas.

Bažnyčia

Medinė bažnyčia.

Lankomos vietos Bukarešte

Paminklas

Bukareštas nuo kitų mano matytų miestų išsiskyrė visur kabančiais laidų ritiniais – ant stulpų, ant sienų ir kitų pastatų vietų.

Laidai

Kabantys laidai Bukarešte.

Skulptūra

Viena iš skulptūrų Bukarešto parke.

Bažnyčia Bukarešte

Bažnyčia senamiestyje

Bukarešto lankytinos vietos

Skulptūra.

Architektūra Rumunijoje

Architektūra Bukarešte.

Bažnyčia Bukarešte

Sena bažnyčia Bukarešto senamiestyje.

Bukarešto bažnyčia

Bažnyčios viduje.

Bažnyčia Bukarešte

Bažnyčios lubos. 

Šalia senamiesčio randu visai įdomų apleistą pastatą ir neužilgo pamatau savadarbes kopetėles kabančias iš antro aukšto balkono. Kelis kartus pabandęs užšokti pagaliau užsikabinu ir pradėjus rankomis prisitraukinėti ir kilti į viršų išgirstu švilpimą iš kitos gatvės pusės. Kito pastato apsauginiui nelabai patiko mano idėja ir bandymas patekti į šį apleistą pastatą, taigi tiesiog patraukiau ieškoti nuotykių toliau.

Apleistas namas

Kopėčios į viršų…

Bukarešte yra kelios metro linijos, kuriose metro vagonai išpaišyti margais graffiti piešiniais ir miesto vadovybė jau seniai nebesirūpina vagonų išvaizda, retkarčiais nuvalo išpaišytus langus, tačiau spalvotus piešinius palieka ir tas suteikia šiam miestui šiokio tokio išskirtinumo.

Metro Bukarešte

Bukarešto metro.

Taigi, pirmas mano apsilankymas Rumunijoje ir Bukarešte truko neilgai, kelias naktis, tačiau įspūdį šis miestas paliko, o sutikti žmonės atmintyje išliks ilgai. Tikiuosi dar sugrįšiu į šį miestą, kuriame išpaišyti traukinio vagonai, kabantys laidai gatvėje nieko nestebina ir padaro šį miestą kitokiu, nei kiti.

Patiko įrašas? Pasidalinkite su draugais! Turite klausimų ar pasiūlymų? Komentuokite!

Komentarai

6 komentarai

  1. Justinas

    Taip keista ir tuo pačiu smagu girdėt, kad pavyksta sutikt tokių gerų žmonių, kurie nepažįstamą jaunuolį tranzuotoją užsienietį drąsei priima į savo namus, o kita dieną dar ir kelionpinigių duoda… 🙂

    Atsakyti
    1. Juozapas Įrašo autorius(-ė)

      Vat, kad pasaulis nuostabus dalykas su daugybe nuostabių žmonių. Atrodo net nepagalvotum, kad taip gali būt, o dar ypač Rumunijoje, kuri mano pradiniu įsivaizdavimu turėjo būti vienas didelis čigonynas 🙂

      Atsakyti

Komentuoti: Justinas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *